Ištraukos iš knygos
1944 m. gegužės 31 d.
26.1 Po penkiasdešimt trijų dienų Motina vėl pasirodo vizijoje, kurią, Jos nurodymu, aš turiu patalpinti šioje knygoje. Manyje atsinaujina džiaugsmas, nes matyti Mariją – tai patirti džiaugsmą.
26.2 Taigi aš matau Nazareto sodelį. Šešėlyje, kuris krinta nuo itin lapuoto medžio, pilno pradedančių rausti ir panašių į rausvus putnius vaiko skruostelius obuolių, sėdi Marija. Ji verpia.
Bet Marija liūdna. Dingo nuo jos veido ir gražioji rausva spalva, taip gaivinusi ją Hebrone. Oda blyški lyg dramblio kaulas. Tik lūpų linija šviečia švelniu koralu. Po nuleistomis blakstienomis matosi tamsūs šešėliai, akių kraštai papurtę, kaip tai būna nuo verkimo. Jos akių nematau, nes galva palenkta. Visas Marijos dėmesys sukauptas į darbą, o dar labiau – į nelinksmas mintis, nes girdžiu ją atsidūstant. Šitaip dūsauja tik žmogus, turintis didelį širdies skausmą. Apsirengusi ji baltai, balto lino drabužiais. Oras labai šiltas, nors dar išlaikiusios gaivumą gėlės rodo, jog turėtų būti rytas. Marijos galva neapdengta. Dukatų spalvos auksu jos plaukus nušviečia saulės spindulių žaismas, mirguliuojantis lengvo vėjelio judinamuose obels lapuose, paliečiantis rudą gėlių lysvių žemę, krentantis ant šviesios jos galvos.
26.3 Nei namuose, nei kaimynų soduose nesigirdi jokių garsų. Tik čiurlena vanduo, tekantis iš mažo baseinėlio gale sodo. Stiprus beldimas į išorines duris priverčia Mariją atsistoti. Ji padeda į šalį kuodelį ir verpstę ir eina prie durų. Nors jos drabužis laisvas ir platus, tačiau ir jis nevisiškai paslepia kūno apvalumą.
Prieš ją stovi Juozapas. Marijos net lūpos pabąla. Dabar jos veidas primena Ostiją, toks jis bekraujis. Marija liūdnai ir klausiamai pažvelgia į Juozapą. Juozapas žiūri į ją maldaujančiomis akimis. Abu tyli ir žiūri. Marija praveria lūpas:
– Tokiu metu, Juozapai? Ar tau ko reikia? Ką nori man pasakyti? Užeik!
Juozapas įeina ir uždaro duris. Jis vis dar neprabyla.
– Kalbėk, Juozapai! Ko nori iš manęs?
– Tavo atleidimo. – Juozapas pasilenkia, tarsi norėdamas atsiklaupti, bet Marija, visuomet tokia santūri prie jo prisiliesdama, ryžtingai paima jį už pečių ir sutrukdo. Marijos veido spalva staiga keičiasi: tai jame atsiranda raudonis, tai vėl pirmykštis baltumas.
– Mano atleidimo?! Aš tau neturiu ko atleisti, Juozapai. Galiu būti tik dėkinga už viską, ką čia padarei, kol manęs nebuvo. Taip pat ir už man rodomą meilę.
Juozapas žiūri į ją, ir aš matau, kaip suspindi ašaros jo įdubusiose akyse, susilaiko ties krašteliu ir nurieda skruostais ir barzda:
– Atleisk, Marija! Aš tavim nepasitikėjau. Dabar jau žinau. Nesu vertas tokio turto. Aš nusikaltau meilei, apkaltinau tave savo širdyje. Apkaltinau neteisingai, nes nepaklausiau tavo tiesos. Nusikaltau Dievo įsakymui, nes nemylėjau tavęs kaip pats save...
– O ne! Tu nenusikaltai!
– Deja, taip, Marija! Jeigu aš būčiau taip apkaltintas, ginčiausi. O tu... Aš nesuteikiau tau galimybės gintis, nes sprendžiau, neklausdamas tavęs. Nusikaltau tau, įžeisdamas savo įtarinėjimu. Įtarinėjimas jau yra skriauda, Marija. Kas įtarinėja, tas nesupranta. Aš nesupratau tavęs, o privalėjau. Bet dėl patirto skausmo... dėl trijų dienų kančių atleisk man, Marija!
– Neturiu tau ko atleisti. Priešingai, prašau tave atleisti už tau suteiktą skausmą.
– O taip, tai buvo skausmas! Ir koks! Pažiūrėk: šiandien ryte man pasakė, jog mano smilkiniai pražilo, o veide atsirado raukšlių. Per šias dienas pasenau dešimčia metų!
26.4 Bet, Marija, kodėl tu, taip nusižeminusi, slėpei savąją šlovę nuo manęs, sužadėtinio, ir leidaisi įtarinėjama?
Juozapas dabar neklūpi, bet stovi pasilenkęs taip, tarsi klauptųsi. Marija uždeda ant jo galvos mažutę savo ranką ir šypsosi. Atrodo, kad atleido Juozapui. Ji sako:
– Jeigu mano nusižeminimas nebūtų buvęs tobulas, aš nebūčiau buvusi verta priimti Tą, kuris ateina panaikinti išdidumo kaltę, pasmerkusią žmogų pražūčiai. Aš paklusau... Dievas pareikalavo iš manęs tokio paklusnumo. Labai daug jis man kainavo... kamavausi dėl tavęs, dėl tavo patirto skausmo. Bet galėjau tik paklusti. Esu Dievo tarnaitė, o tarnai neprieštarauja gautiems paliepimams. Jie juos vykdo, Juozapai, vykdo net verkdami kruvinomis ašaromis, – Marija kalba tyliai verkdama. Taip tyliai, kad pasilenkęs Juozapas pastebi tai tik tada, kai viena ašara nukrenta žemėn.
Tada jis pakelia galvą ir – taip elgiantis aš jį matau pirmą kartą – paima švelnias Marijos rankas į savąsias, tamsias ir stiprias, bučiuoja jos pirštelių galus, kurie kyšo iš Juozapo rankų lyg persikų pumpurai.
26.5 – Bet dabar reikia jau rūpintis, kadangi... – Juozapas nutyla ir pažvelgia į Marijos kūną. Ji labai išrausta ir tuoj pat atsisėda, kad jo žvilgsnis ne taip užkliūtų už jos kūno formų. – Reikia tuoj pat ko nors imtis. Aš ateisiu pas tave, ir mes susituoksime... kitą savaitę, ar taip bus gerai?
– Visa yra gera, ką tu darai, Juozapai. Tu esi namų viešpats, o aš – tavo tarnaitė.
– Ne, aš esu tavo tarnas. Esu laimingas mano Viešpaties, augančio tavo įsčiose, tarnas. Tu esi labiausiai palaiminta iš visų Izraelio moterų. Šiandien vakare pranešiu giminaičiams, o tada... kai būsiu čia, mes viską paruošime Jo atėjimui... O! Kaip aš galėsiu priimti Dievą savo namuose? Laikyti Dievą savo rankose? Numirčiau iš džiaugsmo!.. Neišdrįsiu Jo paliesti!..
– Galėsi, kaip ir aš galėsiu – per Dievo malonę.
– Bet tu esi Tu! O aš – vargšas žmogus, menkiausias iš visų Dievo sūnų!..
– Jėzus ateina pas mus, vargšus, kad padarytų mus turtingus Dieve. Jis ateina pas mus abu, nes esame didžiausi vargšai ir prisipažįstame tokie esą! Džiaukis, Juozapai! Dovydo giminė turi lauktąjį Karalių, mūsų namai bus nuostabesni ir už Saliamono karališkuosius rūmus, nes čia bus pats Dangus. Kartu su Dievu patirsime ramybės paslaptį, kurią žmonės pažins tik vėliau. Jis augs pas mus, mūsų rankos bus augančio Išganytojo lopšiu, mes stengsimės užtikrinti Jam duoną... O Juozapai, mes girdėsime Dievo balsą, sakantį mums „tėtė“ ir „mama“! O! – Marija verkia iš džiaugsmo laimės ašaromis!
Juozapas dabar jau visiškai atsiklaupia prie jos kojų ir verkia, veidu beveik įsikniaubęs į jos platų drabužį, klostėmis krentantį ant paprastų plytinių kambario grindų.
Čia vizija baigiasi.
26.6 Kalba Marija:
– Te niekas neaiškina neteisingai mano išblyškimo. Jo priežastis – ne žmogiška baimė. Žmogiškai žiūrint, mane būtų turėję užmušti akmenimis, bet ne šito aš bijojau. Mane slėgė kančia. Mintis, jog Juozapas gali mane apkaltinti, negąsdino manęs. Aš tik bijojau, kad jis galėtų nusikalsti artimo meilei, jeigu taip padarytų. Dėl šios priežasties mano širdis apsiliedavo krauju į jį pažiūrėjus. Tai buvo momentas, kada teisusis būtų galėjęs pažeisti teisumą, nusikalsdamas meilei. Man didžiausią skausmą ir suteikė tai, kad galėjo nusikalsti teisusis, iki šiol niekada nenusikaltęs.
26.7 Jeigu aš nebūčiau visiškai nusižeminusi, ką ir pasakiau Juozapui, nebūčiau buvusi verta nešioti savyje Tą, kuris, norėdamas nuplauti žmonių giminės puikybę, sunaikino pats save – nešioti Dievą, nusižeminusį iki žmogaus.
26.8 Aš tau parodžiau šitą sceną, neaprašytą jokioje Evangelijoje, todėl, kad neteisingai nukrypusį žmonių dėmesį norėjau atkreipti į esmines sąlygas, norint patikti Dievui ir išgyventi sieloje Jo nuolatinį atėjimą.
Tikėjimas. Juozapas aklai tikėjo dangaus pasiuntinio žodžiais . Jis prašė Dievo, kad tik galėtų tikėti, nes buvo nuoširdžiai įsitikinęs, jog Dievas geras ir jam, pasitikėjusiam Viešpačiu, nesuteiks skausmo būti išduotam, apviltam ir išjuoktam artimo. Jis tik prašė Dievo, kad galėtų manimi pasitikėti, nes, būdamas sąžiningas, negalėjo be skausmo pagalvoti, jog tokiais nėra kiti. Jis mylėjo Įsakymus, o ten pasakyta: „Mylėk artimą kaip save patį.“ O mes mylime save taip labai, jog manome esą tobuli, nors ir nesame tokie. Tai kodėl liaujamės mylėti artimą, pagalvoję, kad jis netobulas?
Absoliuti artimo meilė! Tai meilė, sugebanti ir norinti atleisti. Atleisti iš anksto, dovanojant artimui nusikaltimus širdyje. Atleisti tą pačią minutę ir pripažinti jo kaltę švelninančias aplinkybes.
Besąlyginis nusižeminimas, kaip ir meilė. Prisipažinti esant kaltu, nors nusikaltai vien mintimis, ir nebūti tokiu išdidžiu, – kas būtų dar blogiau, negu padaryta kaltė – kad nenorėtum ištarti: „Suklydau“. Visi nusikalsta, išskyrus Dievą. Kas galėtų pasakyti: „Niekada nenusikalstu“?
Dar sunkiau nusižeminti tada, kai reikia tylėti apie stebuklingus Dievo darbus mumyse (jeigu nebūtina kalbėti Dievo garbei), kad artimas, neturintis tokių ypatingų Dievo malonių, nesijaustų pažemintas. Jeigu Jis nori, taip, jeigu nori, Dievas pats atveria save savo tarnui! Elžbieta matė mane tokią, kokia buvau. O mano sužadėtinis tik tada suprato, kas esu, kai atėjo jo pažinimo valanda.
26.9 Palikite Viešpačiui rūpestį pavadinti jus savo tarnais! Taip daryti Jį verčia meilė, nes kiekvienas kūrinys, kurį Jis paskiria ypatingai misijai, yra naujas Jo begalinės garbės pašlovinimas, nes liudija, kad žmogus yra toks, kokį jį nori matyti Dievas – mažesnioji tobulybė, atspindinti savo Pradininką. Pasilikite šešėlyje ir tyloje, jūs, atžymėtieji malone, kad girdėtumėte vienintelius žodžius, kurie yra Gyvenimas, kad būtumėte verti turėti amžinai šviečiančiąją Saulę virš savęs ir savyje.
O, amžinoji Šviesa, mūsų Dieve, Tavųjų tarnų džiaugsme, šviesk Tau priklausantiems savo tarnams, kad jie džiūgautų savo nusižeminime ir šlovintų Tave, Tave vieną, kuris išsklaidai išdidžiuosius, o Tave mylinčius nusižeminusiuosius iškeli į savo karalystės šlovę.
1944 m. birželio 4 d.
27.1 Matau namus Nazarete. Marija yra mažame kambarėlyje, kuriame įpratusi pietauti. Dabar ji darbuojasi ties balta drobe. Štai ji padeda darbą į šalį ir eina uždegti žibinto, nes jau temsta ir blogai matosi. Kambarys skendi žalsvoje šviesoje, įeinančioje iš sodo pro pusiau pravertas duris, kurias ji dabar uždaro. Matau, kad jos nėštumas labai ryškus, bet Marija vis dar labai graži, žingsniai vikrūs, ir apskritai kiekvienas judesys mielas. Niekas neliudija to nerangumo, kuriuo pasižymi moterys, ketinančios netrukus atnešti pasauliui kūdikį. Tik jos veidas pasikeitęs. Dabar ji – moteris. Anksčiau, prieš apsireiškimą, ji buvo jauna mergaitė su atviru giedriu veidu, nekalto vaiko veidu.
Vėliau, Elžbietos namuose, Krikštytojo gimimo metu, jos veido grožį patobulins brandumas. Dabar Marijos veidas pablogęs, bet mielas savo orumu, kuris motinystėje pasiekia tobulumo viršūnę.
Ji jau nebeprimena Jos „Anuncijatos“ iš Florencijos, tėve. Kai Ji tebebuvo dar vaikas, atradau Ją šiame kūrinyje. Dabar Jos veidas pailgėjęs, suliesėjęs, bet akys tapo didesnės ir mąslesnės. Tai – Marijos danguje veidas, nes ten Ji turi veidą ir yra tokio amžiaus, kokia buvo Išganytojo gimimo metu. Tai – amžinoji jaunystė, kuri nepažino nei mirties atnešamo irimo, nei metų bėgio įtakos. Laikas Jos nepalietė, mūsų Karalienės ir Viešpaties, sukūrusio laiką, Motinos. Kentėdama Pasijoje, kuri Jai prasidėjo jau daug daug anksčiau – sakyčiau, jog nuo tada, kai Jėzus pradėjo skelbti Linksmąją Naujieną, – Ji atrodė senstanti. Bet tai buvo lyg ir šydas, kurį užmetė kančia ant Jos nemirštančio Asmens.
Nuo tos akimirkos, kai Ji pamatė Prisikėlusįjį, Ji vėl tampa ta žvalia ir tobulai gražia būtybe, kokia buvo prieš kentėdama, tarsi bučiuodama šventąsias žaizdas būtų atsigėrusi jaunystės balzamo, naikinančio ne tik griaunančias laiko žymes, bet juo labiau ir tas, kurias įspaudžia kančia. Ir iš tikrųjų, jau prieš aštuonias dienas, kai regėjau Šventosios Dvasios nužengimą, Marija man pasirodė tokia graži, tokia stebuklingai graži, tokia pajaunėjusi, kad „prilygo dangaus mėlynės angelui“, kaip esu rašiusi anksčiau. O angelai neturi amžiaus. Jie amžinai gražūs amžinąja jaunyste, amžinu juose atsispindinčiu Dievo Esimu. Angeliškas Marijos jaunatviškumas – tai dangaus mėlynės angelas, brendime pasiekiantis tobulą amžių, kurį ji turi danguje ir kuris išliks Jos šventame atmainytame kūne per amžių amžius, kai Šventoji Dvasia uždės žiedą savo Nuotakai ir visų akivaizdoje apvainikuos. Dabar Ji nebepaslėpta pasauliui nežinomame kambarėlyje, viena su arkangelu, vieninteliu liudininku.
Aš norėjau čia įterpti šitą nukrypimą, nes jis man atrodė būtinas. Dabar grįžtu prie regėjimo.
Taigi, Marija dabar jau tapo tikra moterimi, pilna orumo ir žavesio. Jos šypsenoje dabar – švelnumas ir didingumas. Kokia ji graži!
27.2 Įeina Juozapas. Atrodo, bus atvykęs iš kaimo, nes ateina nuo namo, o ne nuo dirbtuvių pusės. Marija pakelia galvą ir nusišypso jam. Nusišypso ir Juozapas, bet atrodo, lyg darytų tai per prievartą, kaip susirūpinęs žmogus. Marija stebi jį klausiančiu žvilgsniu. Pasikelia, nuima nuo jo apsiaustą, sulanksto ir padeda ant skrynios.
Juozapas atsisėda prie stalo, atsiremia į jį, viena alkūne paremdamas galvą. Kita ranka glosto barzdą, paskendęs mintyse.
– Ar turi rūpesčių, kurie tave kankina? – klausia Marija. – Gal galiu padėti?
– Tu visuomet esi man paguoda, Marija, bet dabar esu labai susirūpinęs dėl tavęs.
– Dėl manęs, Juozapai? O kodėl?
– Prie sinagogos durų kabo įsakymas. Turi būti suskaičiuoti visi Palestinos gyventojai, užsirašyti reikia ten, kur esi gimęs. Reikės mums keliauti į Betliejų...
27.3 – O! – pertraukia jį Marija ir uždeda rankas ant savo įsčių.
– Tai tave baugina, ar ne? Bus sunku: žinau.
– Ne, Juozapai. Ne tai. Aš galvoju... prisimenu Šv. Raštą : Rachelė! Benjamino motina ir žmona Jokūbo, iš kurio giminės užtekės žvaigždė – Išganytojas. Ji palaidota Betliejuje, apie kurį pasakyta: „Bet tu, Betliejau, Ephrata, esi, tiesa, mažas Judo tūkstančiuose, tačiau iš tavęs išeis man tas, kurs bus valdovas Izraelyje“. Valdovas, kuris pažadėtas Dovydo giminei! Jis ten gims...
– Tu manai... manai, kad jau laikas? O! Ką turim daryti?
Juozapas visiškai pasimetęs. Pilnomis gailesčio akimis žiūri į Mariją.
Ji tai pastebi ir nusišypso, bet labiau sau pačiai, negu jam. Šypsena, kuri tarsi sakytų: „Jis yra žmogus, tiesa, teisusis, bet vis tiek žmogus. Jis ir mato kaip žmogus, ir galvoja kaip žmogus. Pasigailėk jo, mano siela, ir mokyk jį matyti dvasios akimis!“ Gerumas verčia ją raminti. Ji nemeluoja, tik nukreipia jo rūpestį:
– Nežinau, Juozapai. Laikas arti. Bet ar negalėtų Viešpats kiek uždelsti, kad neturėtume šito rūpesčio? Jis viską gali. Nesibaimink!
– Bet kelionė!.. Kas žino, kiek žmonių keliaus! Ar rasime gerą pastogę? Ar grįšime laiku namo? O jeigu tau teks ten gimdyti, ką tada darysime? Mes ten neturime namų... Nieko jau nebepažįstame...
– Nesibaimink, viskas bus gerai! Dievas ir atsivedančiam jauniklius gyvuliui leidžia susirasti priebėgą. Negi manai, kad mums neleis rasti jos Savajam Mesijui? Juk mes Juo pasitikime, ar ne? Nuolat pasitikime Juo. Ir kuo didesnis išbandymas, tuo didesnis pasitikėjimas. Mes abu kaip vaikai įdedame savo rankas į Jo, Tėvo rankas. Jis mus veda. Atsiduokime Jam pilnai. Žiūrėk, kaip Jis iki šiol mus vedė su meile! Ir pats geriausias tėvas negalėtų būti toks rūpestingas. Likime Jo vaikais ir Jo tarnais! Pildykime Jo valią! Nieko blogo negali mums atsitikti. Ir šis įsakymas – taip pat Jo valia. Kas tas Cezaris? Įrankis Dievo rankose. Tada, kai Tėvas nutarė atleisti žmogui, Jis kartu numatė, jog Kristus gims Betliejuje. Tai pats mažiausias miestas Judėjoje. Jo dar nebuvo, o jau buvo paskelbta būsima jo šlovė. Reikia, kad ši šlovė pavirstų tikrove ir patvirtintų Dievo žodžius – o jie pasirodytų melagingais, jeigu Mesijas gimtų kur kitur – taigi atsiranda toli esantis pasaulio galiūnas, nugalėjęs mus, o dabar norintis suskaičiuoti savo pavaldinius. Dabar, kai pasaulis ramybėje... Ką mums reiškia šiek tiek pavargti, pagalvojus apie šios ramybės akimirkos grožį? Tik pagalvok, Juozapai! Metas, kada nėra neapykantos pasaulyje! Ar gali būti laimingesnė valanda užtekėti Žvaigždei, kurios šviesa dieviška ir kurios spindėjimas atneš išganymą? O! Nebijok, Juozapai! Jeigu kelyje ir nesaugu, jeigu kelionę ir apsunkins daugybė žmonių, mus gins ir saugos angelai. Ne mus, o savo Karalių. Jeigu nerasime pastogės, jų sparnai taps mums palapine. Mums negali atsitikti nieko bloga, nieko. Dievas su mumis.
27.4 Juozapas žiūri į ją ir džiugiai klausosi. Raukšlės kaktoje išsilygina, jis vėl šypsosi. Dingsta jo nuovargis ir susirūpinimas. Šypsodamasis Juozapas sako:
– O, palaimingoji, mano sielos saule! Tu palaiminta, Tu matai viską malonės šviesoje, kurios esi pilna. Tad negaiškime laiko, nes turime kuo greičiau iškeliauti ir... kiek tik įmanoma greičiau sugrįžti. Juk čia viskas paruošta... paruošta...
– Mūsų Sūnui, Juozapai. Tokį Jį matys pasaulis, turėk omenyje! Jo atėjimą Tėvas apgaubė paslaptimi, ir mums nevalia to šydo pakelti. Tai padarys Jis, Jėzus, kai ateis valanda...
Neaprašomas Marijos veido, žvilgsnio, išraiškos ir balso grožis, kai Ji taria žodį „Jėzus“. Tai beveik ekstazė. Ir su ja baigiasi šitas regėjimas.
27.5 Kalba Marija:
– Nedaug ką teturiu pridurti, nes mano žodžiai bus pamokymas, tik norėčiau atkreipti moterų dėmesį štai į ką: daugelyje šeimų atsiranda susipriešinimas dėl moterų kaltės, kai jos neturi meilės, kuri yra ir draugiškumas, ir užuojauta, ir paguoda vyrui. Vyrui netenka kęsti moteriškų fizinių kančių, bet jį užgula visi dvasiniai rūpesčiai: būtinybė dirbti, priimti sprendimus, nešti atsakomybę prieš valdžią ir prieš savo šeimą... O, daug dalykų tenka vyrui! Ir kaip labai jam reikia paguodos! Bet egoizmas dažnai būna toks didelis, kad pavargusiam, nuliūdusiam, nesuprastam ir susirūpinusiam vyrui moteris uždeda dar ir savo nesvarbių ir dažnai nepagrįstų skundų naštą. Todėl, kad ji egoistė. Ji nemyli.
Meilė – tai ne pojūtinių malonumų ar naudos sau ieškojimas. Mylėti – tai patenkinti mylimąjį dvasioje, išeiti už pojūčių ir naudos ribų, būti jo dvasiai atrama, kurios reikia, kad jis laikytų išskleidęs savo sparnus vilties ir ramybės danguje.
27.6 Norėčiau atkreipti dėmesį dar ir į kitą dalyką. Jau esu apie tai kalbėjusi, bet visuomet pabrėžiu – pasitikėkime Dievu! Pasitikėjimas apima visas teologines dorybes. Pasitikintis įrodo turįs tikėjimą. Pasitikėjimas – tai vilties ženklas. Tai ir meilės išraiška. Jei kas myli, tikisi, tiki asmeniu – jis pasitiki. Antraip nebus pasitikėjimo. O Dievas jo nusipelno. Jeigu mes pasitikime vargšais klystančiais žmonėmis, tai kodėl neturėtume pasitikėti neklystančiu Dievu?
Pasitikėjimas yra kartu ir nusižeminimas. Išdidusis sako: „Man užtenka paties savęs, o anuo aš negaliu pasitikėti, nes jis nesugebantis, melagis, pasipūtęs...“
Nusižeminęs sako: „Aš tikiu juo. Kodėl turėčiau nepasitikėti? Kodėl turiu galvoti, kad esu geresnis už jį?“ Dar pagrįsčiau jis kalba apie Dievą: „Kodėl man nepasitikėti Tuo, kuris yra tikrai geras? Kodėl turiu manyti, kad man užtenka paties savęs?“ Dievas dovanoja save nusižeminusiems, o nuo išdidžiųjų pasitraukia.
Pasitikėjimas yra ir paklusnumas. Ir Dievas myli paklusniuosius, kurie įrodome esą Jo vaikai ir pripažįstam laiką Jį Tėvu. O myli tik tikras tėvas. Dievas – mūsų tikrasis ir tobuliausias Tėvas.
27.7 Trečias dalykas, į kurį patarčiau atkreipti dėmesį, taip pat grindžiamas pasitikėjimu. Nieko neatsitinka, ko Dievas neleidžia. Esi pavaldinys? Toks esi, kadangi tai leido Dievas. Esi galingas? Toks esi Jo valia. Todėl saugokis, galingasis, nepasidaryti iš turimos galios sau nelaimės! Jeigu pradžioje ir atrodytų, kad į bėdą patenka kiti, bet tai visuomet bus „žala tau“. Dievas kai ką leidžia, tačiau ne viską, ir jeigu tu peržengsi ribą, Jis tave nubaus. O tu, pavaldiny, stenkis tokią savo padėtį paversti magnetu, pritraukiančiu dieviškąją pagalbą! Niekada nekeik likimo!
Palik Dievui tą rūpestį – laiminti ar prakeikti savo kūrinius, nes ši teisė priklauso tik Jam vienam, visų žmonių Viešpačiui.
Eik ramybėje!
1944 m. birželio 5 d.
28.1 Matau kelią. Jame labai daug žmonių. Juda asilai su keliauninkais ir namų rakandais. Žmonės ragina gyvulėlius, o pėstieji skubina žingsnį, nes lauke šalta.
Oras giedras, sausas, dangus švarus, tačiau aiškiai jaučiasi žiemos kvėpavimas. Pliki laukai atrodo tarsi pailgėję, ganyklose matosi vien žiemos audrų išdžiovinta neaukšta žolė. Jose esančios avys dar ieško šiokio tokio maisto ir trupučio saulės, kuri taip lėtai kyla. Avys nuo šalčio glaudžiasi viena prie kitos. Jos bliauna, kelia snukučius ir žvilgsnius į saulę, tarsi norėtų pasakyti: „Pakilk greičiau, mums šalta!“ Vietovė kalvota, tai vis labiau matosi. Čia tikras kalvų kraštas su žolėtomis daubomis ir šlaitais, slėniais ir kalnagūbriais. Kelias eina per jų vidurį, pietryčių kryptimi.
Marija sėdi ant pilko asilo, įsupta į storą apsiaustą. Prieš balną pritvirtinta skrynia, kurią jau esu mačiusi jai keliaujant į Hebroną, o ant skrynios – dėžutė su reikalingiausiais daiktais.
Juozapas eina šalia, laikydamas vadeles, ir laikas nuo laiko klausia:
– Ar nepavargai?
O Marija šypsodamasi vis atsako:
– Ne, – tik po trečiojo karto priduria:
– Tai tu pavargsi, eidamas pėsčias.
– O! Aš! Man tai nieko nereiškia. Tik manau, kad tau būtų buvę patogiau, jei būčiau suradęs antrąjį asilą. Ir kelionė būtų pagreitėjusi, bet neradau. Visiems dabar jų reikia. Bet nieko! Greitai būsime Betliejuje. Už ano kalno jau ir Efrata.
Jie tyli. Kada tyli Mergelė, atrodo, kad ji susikaupia vidinei maldai. Paskendusi mintyse, švelniai šypsosi. O kai pažvelgia į minią, tai lyg neskiria joje vyrų ir moterų, senių ir piemenų, turtingų ir vargšų. Ji mato tai, ką tik Ji gali matyti.
– Gal tau šalta? – klausia Juozapas, pakilus vėjui.
– Ne, ačiū.
Bet Juozapas nepatiki. Jis patikrina jos sandalais apautas kojas, gulinčias ant asiliuko šono ir beveik visai uždengtas ilgo drabužio. Matyt, Juozapui jos pasirodo šaltos, nes, papurtęs galvą, jis nusiima nuo savo pečių antklodę ir apvynioja Marijos kojas, užtraukdamas ją net ant rankų, sudėtų ant įsčių: dabar tikrai bus jai šilta po apsiaustu ir antklode.
28.2 Jie susitinka piemenį, genantį bandą iš dešinėje kelio pusėje esančios ganyklos į kitą kairėje. Juozapas kreipiasi į jį, kažką sako. Šis linkteli galva. Juozapas ima asilą už pavadžių ir veda paskui bandą į ganyklą. Piemuo ištraukia iš kišenės puodelį, pamelžia pieno iš vienos avies pritvinkusiu tešmeniu ir paduoda Juozapui, o šis – Marijai.
– Telaimina Dievas jus abu! – sako Marija. – Tave už meilę, o tave už gerumą. Aš melsiuos už tave.
– Ar iš toli keliaujate?
– Iš Nazareto, – atsako Juozapas.
– O kur vykstate?
– Į Betliejų.
– Tai tolima kelionė moteriai tokioje padėtyje. Ji tavo žmona?
– Taip, žmona.
– Ar turite pas ką apsistoti?
– Ne.
– Blogi reikalai! Betliejuje pilna iš visur atvykusių užsirašyti arba apsistojusių pakeliui žmonių. Nežinau, ar rasite pastogę. Pažįsti vietovę?
– Nelabai.
– Tada... pasakysiu tau kai ką... Dėl jos (linkteli galva Marijos pusėn) ieškokit užvažiuojamojo kiemo! Visur bus užimta, bet patariu pasukti link pačios didžiausios aikštės, į kurią kaip tik ir veda šitas kelias, taigi nepaklysite. Priešais užeigą yra šulinys. Užeiga didelė ir žema, su didžiuliais vartais. Ji bus pilna. Bet jeigu joje ar aplinkiniuose namuose nerasite vietos, tai pasukite už užeigos, į laukus. Ten kalne yra iškirstų uolienoje tvartų, kur keliaujantys į Jeruzalę prekijai kai kada pasistato savo gyvulius, kai nebeužtenka jiems vietos užeigoje. Tvartai be durų. Ten šalta ir drėgna, bet vis būtų šiokia tokia užuovėja, nes tavo moteris... negali pasilikti gatvėje. Gal rasite ten vietos... ir šieno atsigulti, o taip pat ir asilui. Telydi jus Dievas!
– O tave jis teapdovanoja džiaugsmu! – atsako Marija. Gi Juozapas ištaria:
– Ramybė tau!
28.3 Abu keliauja toliau. Štai jie pakyla kalva, nuo kurios pasimato didoka dauba. Joje, o taip pat ją supančiuose nuolaidžiuose šlaituose, matosi namai. Tai – Betliejus.
– Štai mes ir Dovydo tėviškėje, Marija. Dabar galėsi pailsėti. Atrodo, kad labai pavargai.
– Ne, aš pamaniau... aš manau... – Marija paima Juozapą už rankos ir, palaimingai šypsodamasi, sako:
– Manau, kad atėjo laikas.
– Gailestingasis Dieve! Ką darysime?
– Nesibijok, Juozapai! Turėk kantrybės! Pažiūrėk į mane – aš rami.
– Bet tu tikriausiai labai kenti.
– O ne! Aš pilna džiaugsmo. Tokio didelio, tokio stipraus, tokio gražaus ir neaprėpiamo džiaugsmo, kad nuo jo garsiai plaka mano širdis, sakydama: „Jis ateina! Jis ateina!“ Ji taip sako su kiekvienu dūžiu. Tai mano vaikas, kuris beldžiasi į mano širdį ir taria: „Mama, aš čia, aš ateinu suteikti tau Dievo pabučiavimą.“ O, koks tai džiaugsmas, mano Juozapai!
Bet Juozapas neapsvaigęs džiaugsmu. Jis galvoja, kaip skubiai surasti priebėgą, ir pagreitina žingsnį. Klausinėja prie kiekvienų durų, bet visur užimta. Jie atvyksta prie užeigos. Čia pilna žmonių, įsitaisiusių net primityvioje galerijoje, supančioje didžiulį vidinį kiemą. Visur sausakimša.
Juozapas palieka kieme sėdinčią ant asiliuko Mariją ir eina ieškoti vietos dar kituose namuose. Bet nusiminęs grįžta atgal – jis nieko nerado. Greitai pradeda skleistis žiemos sutemos. Juozapas dar maldauja šeimininką. Prašo keliautojų: juk jie stiprūs ir sveiki vyrai, o čia – moteris, kuri tuoj pat gimdys. Reikia turėti užuojautos! Veltui. Vienas turtingas fariziejus su aiškia panieka pažvelgia į Mariją, o šiai prie jo priėjus arčiau, net pasipurto, lyg pamatęs raupsuotąją. Juozapas tai pastebi, ir jo veide atsiranda raudonis, bet Marija uždeda ranką ant jo alkūnės, norėdama nuraminti, ir sako:
– Nebeprašyk! Eime! Dievas pasirūpins mumis.
28.4 Išėję jie pasuka pagal užeigos sieną ir įeina į gatvelę, esančią tarp užeigos ir vargingų namelių. Eina toliau už užeigos, dairosi. Štai randa lyg ir olą: tai greičiau rūsys nei tvartas, taip čia žema ir drėgna. Gražesnieji jau užimti. Juozapas nusimena.
– Ei, galilėjieti! – šūkteli jam kažkoks senis. – Ten, užpakaly, už griuvėsių, yra viena ola. Gal dar bus neužimta.
Jie nuskuba ir tikrai randa olą, į kurią patenka takeliu tarp sugriuvusio pastato liekanų. Ola labiau panaši į rūsį kalne. Panašu, jog tai seno statinio pamatai, o stogas – jo liekanos – paremtas beveik netašytais balkiais.
Kad galėtų geriau matyti – tuo laiku jau beveik sutemo – Juozapas išsitraukia pintį su titnagu ir įdega mažą žibintą, kurį atsineša iš kelionmaišio. Įėjęs į olą, jis išgirsta mykimą.
– Ateik, Marija! Čia tuščia. Yra tik jautis, – Juozapas nusišypso: „Geriau, negu nieko.“
28.5 Marija nulipa nuo asilo ir įeina.
Juozapas pakabina žibintą ant vinies, įkaltos vienoje iš atramų. Palubėje matosi daug voratinklių, suplūkta žemė labai nelygi, pilna duobių, akmenų, šiaudai dengia įvairias atmatas ir nešvarumus. Olos gale stovintis jautis atsisuka, žiūri į juos romiomis akimis, iš jo snukio kyšo šiaudai. Čia dar yra prastas krėslelis ir du akmenys kampe prie sienos įgriuvos. Pelenai liudija, jog tai ugniavietė.
Marija prieina prie jaučio. Šalta. Ji uždeda rankas jam ant sprando, norėdama sušilti. Šis, tarsi pritardamas, sumykia. Nesipriešina ir tada, kai Juozapas pastumia gyvulėlį, norėdamas padėti į ėdžias daugiau šieno ir paruošti guolį Marijai. Ėdžios susideda iš dviejų aukštų: iš vieno kramsnoja šieną jautis, o kitame, viršuje, lyg savotiškame stove, sudėtos jo atsargos. Jas ir paima Juozapas. Jautis pats pasitraukia į šoną, ir asilas, pavargęs ir išalkęs, puola prie šieno. Randa Juozapas ir sulankstytą apverstą kibirą. Jis buvo pastebėjęs lauke upelį, todėl dabar atneša vandens asilui. Tada paima ryšulėlį lapuotų šakų ir mėgina pašluoti grindis. Parinkęs sausesnę ir saugesnę vietą netoli jaučio, pabarsto ten šieno, bet pastebi, kad šis drėgnas. Ach... Juozapas atsidūsta. Užkuria ugnį ir su angeliška kantrybe džiovina pluošteliais, laikydamas juos prieš liepsną.
Pavargusi Marija sėdi ant krėslelio, žiūri ir šypsosi. Štai guolis jau paruoštas. Ji patogiai įsitaiso ant minkšto šieno, atsiremia nugara į vieną iš atramų. Juozapas patobulina... įkurtą būstą, atitverdamas jį lyg užuolaida savuoju apsiaustu... Labai jau menka apsauga. Jis pasiūlo Mergelei duonos ir sūrio, paduoda vandens iš turimos gertuvės.
– Dabar pamiegok! – sako jis. – Aš pabudėsiu, kad ugnis neužgestų. Laimei, čia yra kuro. Tikėkimės, kad šakų užteks ir jos gerai degs! Galėsime sutaupyti alyvos žibintui.
Marija paklusniai atsigula, Juozapas užkloja ją jos pačios apsiaustu ir apklotu, į kurį prieš tai buvo suvyniotos Jos kojos.
– Bet tau... bus šalta.
– Ne, Marija, aš būsiu prie ugnies. Pamėgink pailsėti. Rytoj viskas bus geriau.
Marija nebeprieštarauja ir užsimerkia. Juozapas pasitraukia į kampą ir atsisėda ant krėslelio šalia sausų šakų krūvos. Tiesa, jų nedaug. Tikriausiai neužteks ilgam.
Vaizdas toks: Mariją matau dešinėje pusėje nugara į įėjimą, ją pusiau dengia atrama ir jau atsigulęs jautis. Juozapas yra kairėje, įstrižai angos, veidu pasisukęs į ugnį, o nugara – į Mariją. Jis vis atsisuka pasižiūrėti, bet Ji ramiai guli tarsi miegotų. Juozapas tyliai laužo šakeles, meta po vieną į laužą, kad šis neužgestų ir šviestų ir kad šakų užtektų. Žibintas užgesintas. Prietemoje matosi tik šėmas jautis ir Juozapo veidas bei rankos. Visa kita, paslėpdama savyje, uždengia pilka tamsuma.
28.6 „Paaiškinimo nebus“, – sako Marija. – „Vizija kalba pati už save. Jūs turite patys pasimokyti meilės, nusižeminimo ir skaistumo. Nurimk budėdama, kaip ir aš budėjau laukdama Jėzaus! Jis ateis, kad atneštų tau savąją ramybę.
1944 m. birželio 6 d.
29.1 Vėl matau vargingą vietelę oloje, kur Marija su Juozapu ir likimo jiems pavestais gyvulėliais rado priebėgą.
Rusena ugnelė ir snaudžia jos prižiūrėtojas. Marija tyliai pakelia galvą ir apsidairo. Ji mato Juozapą, sėdintį nulenkta ant krūtinės galva ir tarsi mąstantį. Ir supranta: nuovargis įveikė gerus jo norus. Marija meiliai šypteli. Dabar ji sėdasi, stengdamasi tai padaryti kuo tyliau. Ir tikrai, garsiau gal atsitūptų tik drugelis ant rožės žiedo. Iš sėdimos padėties ji atsiklaupia ir su laiminga šypsena veide meldžiasi. Meldžiasi ji ne sudėtomis, o pakeltomis ir į priekį ištiestomis rankomis, atverstais į viršų delnais. Tokia nepatogi padėtis, atrodo, jos visai nevargina. Štai ji labai žemai pasilenkia, net paliesdama veidu šieną, ir taip sustingsta nuoširdžioje ir labai ilgoje maldoje.
Juozapas pabunda ir pasipurto. Mato, jog ugnis beveik užgesusi, ir tvartelyje tamsoka. Įmeta saują viržių, ir ugnis vėl užsiliepsnoja. Dabar jis prideda didesnių šakų, po to dar didesnių, nes oloje darosi šalta. Giedros žiemos nakties šaltis veržiasi iš visų pusių. Vargšas Juozapas, sėdintis taip arti durų – pavadinkime taip olos angą, kuri uždengta jo apsiaustu – turi stingti iš šalčio. Jis laiko rankas prie ugnies, tada nusiauna sandalus ir ištiesia kojas prie laužo. Taip jis šildosi. Ugnis dega gerai ir apšviečia būstą, todėl jis gali apsidairyti. Bet nieko nesimato, net Marijos šydo, kuris anksčiau bolavo tamsaus šieno fone. Juozapas pasikelia ir eina prie gulto.
– Ar miegi, Marija? – klausia jis. Jam tenka klausimą pakartoti tris kartus, kol išgirsta ją sujudant ir atsakant:
– Aš meldžiausi.
– Ar tau nieko nereikia?
– Ne, Juozapai.
– Pamėgink miegoti, bent jau pailsėti!
– Pabandysiu, tačiau malda manęs nevargina.
– Dievas su tavimi, Marija!
– Ir su tavimi, Juozapai!
Marija vėl meldžiasi. Juozapas atsiklaupia prie laužo ir meldžiasi, kad vėl neužmigtų. Jis užsidengęs veidą rankomis. Kartkartėmis jas atitraukia ir pažarsto ugnį. Ir vėl paskęsta nuoširdžioje maldoje. Visur tylu. Girdisi tik degančių šakų spragesys, ir kai kada subilda pasaga, asilui truktelėjus koją.
29.2 Švelnus mėnulio spindulys prasiskverbia pro uždengtos angos tarpą, lyg bekūnis sidabrinis siūlelis, besitęsiantis link Marijos. Mėnuliui kylant aukštyn, jis vis didėja, plečiasi ir pagaliau pasiekia besimeldžiančiosios veidą, nušviesdamas jį spindesiu.
Marija pakyla, tarsi išgirdusi dangaus balsą, ir vėl puola ant kelių. O! Kokia ji dabar graži! Jos veidas spindi baltoje mėnulio šviesoje. Jį nušviečia antgamtiška šypsena. Ką ji mato? Ką girdi? Ką jaučia? Tik ji viena galėtų pasakyti, ką mato, girdi ir jaučia šią savo motinystės spinduliuojančią valandą. Aš tik matau, kad šviesa apie ją vis stiprėja, tarsi liejasi iš dangaus, sklinda nuo vargingų daiktų oloje, o labiausiai – iš jos pačios.
Tamsiai mėlynas drabužis dabar atrodo esąs švelniai dangiškos neužmirštuolių spalvos. Rankos ir veidas nušviesti lyg kokio didžiulio, blyškiai spindinčio, safyro melsvumu. Ši spalva, nors ir švelnesnė, primena man tą, kurią mačiau šventojo Rojaus regėjimuose, o taip pat ir atvykstant išminčiams. Ji vis labiau nušviečia čia esančius daiktus bei drabužius, nuskaidrina juos savo spindesiu.
Ši šviesa vis labiau sklinda nuo Marijos kūno. Atrodo, kad Ji pritraukia visą iš dangaus ateinančią šviesą. Ji dabar šitos šviesos valdovė. Ji, kuri turi Jį duoti pasauliui. Tai palaiminga, laisva, neišmatuojama, amžina dieviškoji šviesa, dabar Jai duodama ir pranešanti apie save ryto aušroje, Aušrinės spindėjime, šviesos atomų chore, kurių vis gausėja, kurie išauga į jūros bangą, kurie kyla aukštyn lyg smilkalai, krenta lyg upė ir skleidžiasi lyg šydas...
Olos skliautas, kur pilna plyšių, voratinklių, kyšančių nuolaužų, apjuodusių nuo dūmų ir primenančių nemalonų pasakos paveikslą, dabar atrodo kaip karališkosios menės lubos. O kiekvienas akmuo šviečia tarsi sidabro gabalas, kiekvienas plyšys – tarsi opalas. Voratinkliai tapo brangiu baldakimu, išsiuvinėtu deimantais ir sidabru. Didžiulis driežas, miegantis žiemos miegu tarp dviejų uolos gabalų, primena karalienės paliktą smaragdą. Keli miegantys šikšnosparniai dabar šviečia lyg brangūs oniksai. O šienas, esantis viršutinėse ėdžiose, – jau nebe šienas: tai gryno sidabro siūleliai, virpantys ore lyg paskleisti žavūs plaukai.
Grubus apatinių ėdžių medis dabar tapo pajuodusio sidabro gabalu. Sienos pasidengė brokatu, kurio balto šilko spindėjimą slopina perlų spalvos išsiuvinėjimai. O grindys?.. Kuo tapo jos? Baltos šviesos nušviestu kristalu. Jose esantys nelygumai primena išbarstytus spindinčius garbės ordinus, o skylės – brangias taures, iš kurių kyla smilkalai.
29.3 Šviesa vis stiprėja ir stiprėja. Į ją jau nebegalima net žiūrėti. Lyg baltai spindinčiu šviesos šydu apgaubta joje dingsta Mergelė... ir išnyra vėl jau kaip Motina.
Taip, kai mano akys jau gali žiūrėti į šviesą, pamatau Mariją su gimusiu Sūnumi ant rankų. Jis – rausvas ir meilus Vaikelis, kuris judina rankutes didumo sulig rožių pumpurėliais ir spurda kojytėmis, galinčiomis tilpti rožės žiede. Girdisi Jo netvirtas balselis, kaip ką tik gimusio avinėlio, atsivėrus Jo burnelei, mažutei lyg laukinė žemuogė, kurioje matosi virpantis liežuvėlis. Vaikelis judina galvutę, kurią Motina laiko savo delne. Ji žiūri į savo Vaikelį, žiūri ilgai, dievindama, verkdama ir džiaugdamasi kartu. Ji lenkiasi, norėdama Jį pabučiuoti, ne, ne Jo nekaltą galvelę, o krūtinę, ten, kur plaka maža širdelė... taip, plaka mums... ten, kur vieną dieną bus žaizda. Savo nesuteptu pabučiavimu Ji gydo tą žaizdą jau iš anksto – Ji, Motina.
Šviesos spindesio pažadintas besikeliančio jaučio garsus mykimas ir kanopų bildesys sukelia didelį triukšmą. Asilas atsisuka ir subliauna: „I-aaa“. Juos pažadina stebinanti šviesa, bet man geriau patiktų manyti, jog jie nori pasveikinti Kūrėją savo ir visų gyvulėlių vardu.
29.4 Ir Juozapas, kuris, paniręs nuoširdžioje maldoje, pamiršo viską aplinkui, atsitokėja ir, pamatęs pro dengusias veidą rankas nepaprastąją šviesą, pakelia galvą. Apsidairo, Marijos nesimato. Ją užstoja jautis. Bet ji pašaukia:
– Juozapai, ateik!
Šis eina... tačiau pamatęs, kas įvyko, iš didžios pagarbos sustoja ir nori klauptis. Tačiau Marija pakartoja:
– Ateik, Juozapai!
Ji kaire ranka pasiremia į šieną, nes dešine glaudžia prie širdies Kūdikėlį. Pakyla ir pasisuka Juozapo pusėn. Šis, sumišęs, nedrįsta per arti prie Jos prieiti iš didelės pagarbos.
Štai abu sužadėtiniai susitinka ir žiūri vienas į kitą, džiaugsmingai verkdami.
– Paaukokime Jėzų Tėvui! – sako Marija.
Juozapas atsiklaupia, o Marija, atsistojusi tarp remiančių lubas atramų, pakelia Vaikelį aukštyn ir taria:
– Štai Aš. Už Jį, o, Dieve, sakau tau: „Pažvelk, štai Aš, kuris vykdysiu Tavo valią. O su Juo ir aš, Marija, ir Juozapas, mano sužadėtinis. Pažvelk, o Viešpatie, į savo tarnus! Te visuomet, kiekvieną valandą, įvyksta mumyse Tavo valia Tavo garbei ir iš meilės Tau.“
Dabar Marija pasisuka ir sako:
– Paimk, Juozapai! – ir paduoda jam Vaikelį.
– Aš? Man? O, ne! Nesu vertas! – Juozapas pasimetęs, jis bijo prisiliesti prie Dievo.
Bet Marija šypsodamasi tvirtina:
– Tikriausiai esi to vertas. Ir niekas kitas. Todėl Aukščiausiasis tave ir pasirinko. Paimk, Juozapai, ir palaikyk, kol aš atsinešiu vystyklus!
Juozapas, apsipylęs raudoniu, ištiesia rankas, paima nuogą Vaikelį, o šis verkia nuo šalčio. Dabar, kai jau laiko Jį savo glėbyje, nebeketina iš dievobaimingos pagarbos laikyti atokiau; priglaudžia prie širdies ir, gausiai tekant ašaroms jo veidu, sako:
– O Viešpatie! Mano Dieve! – ir pasilenkia, norėdamas pabučiuoti jo kojytes. Pajutęs, kad jos šaltos, atsisėda ant žemės, glaudžia Vaikelį prie savęs, bando apdengti savo ruduoju drabužiu ir sušildyti rankomis, apginti nuo nemalonaus nakties šalčio. Eitų prie ugnies, bet ten pučia nuo durų. Geriau pasiliks čia. Ne, dar geriau būtų nuėjus prie gyvulėlių, kurie užstoja vėją ir teikia šilumą. Taip ir padaro. Atsistoja taip asilo ir jaučio, nugara į angą. Pasilenkia ties Naujagimiu, sudarydamas tokiu būdu lyg ir kokią kriauklę, kurios šonais tapo pilka galva ilgomis ausimis ir didelis baltas snukis su garuojančiom šnervėm ir drėgnomis geromis akimis.
29.5 Marija jau atsidarė skrynią ir, išėmusi skaras bei vystyklus, sušildė prie ugnies. Ji ateina prie Juozapo, suvysto Vaikelį į šiltą drobę ir dar užmeta savo šydą, kad šis apsaugotų nuo šalčio galvelę.
– Kur dabar jį paguldysime? – klausia Marija.
Juozapas dairosi ir galvoja...
– Palauk! – taria jis, – pavarykime abu gyvulius tolėliau, padėkime jiems ten šieno, o iš viršaus paimsime kito ir išklosime šitas ėdžias! Jų lentos saugos nuo vėjo, šienas pasitarnaus pagalviu, o jautis šildys savo kvėpavimu... geriau jautis, jis kantresnis ir romesnis.
Juozapas imasi darbo, o Marija migdo Vaikelį, glausdama Jį prie širdies, skruostais šildydama Jo galvelę.
Juozapas pakursto ugnį, negailėdamas uždeda šakų, kad kaitriai degtų. Šildo prie liepsnos šieną ir kiša po savo apsiaustu, kad vėl neatšaltų. Pririnkęs tiek, kad užtektų čiužinėliui, eina prie ėdžių ir padeda į „lopšį“.
– Paruošta, – sako Juozapas. – Dabar dar reikia apkloto, gerai būtų apdengti ir drėgnoką šieną...
– Paimk mano apsiaustą, – sako Marija.
– Tau bus šalta!
– O, tai niekis! Apklotas bus per šiurkštus, o apsiaustas – minkštas ir šiltas. Man visai nešalta. Kad tik Jis nekentėtų dėl šalčio!
Juozapas paima platų minkštos vilnos tamsiai mėlyną apsiaustą, sulenkęs dvigubai, užmeta ant šieno, permesdamas jį per vieną ėdžių kraštą. Pirmasis Betliejus Išganytojui paruoštas.
Žavia minkšta eisena prisiartina Motina, padeda Vaikelį į ėdžias, uždengia apsiaustu, kraštu užklodama ir galvelę, palieka atvirą tik veiduką. Abu pasilenkia ties ėdžiomis ir laimingai žiūri į Vaikelį, miegantį pirmuoju savo miegu. Maloni vystyklų ir šieno šiluma nubraukė Jo ašaras ir užliūliavo Jėzulį.
29.6 Kalba Marija:
– Aš tau pažadėjau, kad Jis ateis ir suteiks tau ramybę. Ar prisimeni tą ramybę, kurią jautei per Kalėdas, kai matei mane su Vaikeliu? Tai buvo tavo ramybės metas, o dabar – tavo kančios metas. Bet juk tu žinai: kančioje pasiekiama ramybė ir gaunama malonė mums ir artimui. Po baisių Pasijos kančių Jėzus-Žmogus vėl buvo Jėzus-Dievas. Ramybė vėl buvo jame. Ramybė danguje, iš kurio Jis atėjo ir iš kurio dabar lieja pasaulyje ramybę kiekvienam, kuris Jį myli. Pasijos metu iš Jo, pasaulio ramybės, ši ramybė buvo atimta. Jeigu būtų ją turėjęs, nebūtų kentėjęs. Tačiau Jis privalėjo kentėti, turėjo viską iškentėti.
29.7 Aš, Marija, išpirkau moterį savo dieviškąja motinyste. Bet tai buvo tik moters išpirkimo pradžia. Kadangi savo skaistumo įžadu atsisakiau bet kokių žmogiškų-santuokinių ryšių, tuo pačiu atsisakiau ir bet kokių geismų patenkinimo. Tokiu būdu gavau Dievo malonę. Tačiau to neužteko, nes Ievos nuodėmė buvo medis su keturiomis šakomis: išdidumo, godumo, malonumų troškulio ir gašlumo. Visos jos buvo nupjautos, dar netapus medžiui nevaisingam iš šaknų.
29.8 Pilnutinai nusižemindama, nugalėjau išdidumą. Nusižeminau prieš visus. Nekalbu apie nusižeminimą prieš Dievą. Šitai privalu kiekvienam Dievo kūriniui. Jo „Žodis“ turėjo jį. Ir aš privalėjau jį turėti kaip moteris. O ar tu kada nors pagalvojai, kokių pažeminimų teko man patirti iš žmonių, kai niekaip nesigyniau?
Net Juozapas, teisusis, apkaltino mane savo širdyje. O kiti, neteisieji, darė nuodėmę savo išvadomis dėl mano būklės. Jų murmėjimas pasiekdavo mano ausis lyg įsisiautėjusi banga, atsitrenkianti į mano žmogiškumą. Ir tai buvo tik pirmieji pažeminimai iš begalinės jų daugybės, kurie atiteko mano, Jėzaus ir žmonių giminės Motinos, gyvenimui: skurdo, pasitraukimo, giminių bei draugų priekaištavimo, nes jie, nežinodami teisybės, mano elgseną Jėzaus, jau tampančio jaunuoliu, atžvilgiu vadino silpnumu. Pažeminimai per trejus jo viešosios veiklos metus: žiaurūs pažeminimai Kalvarijos kalne; pažeminimas priverčiant prisipažinti, jog nieko neturiu, kad įsigyčiau Sūnaus palaidojimui kapą ir kvapniųjų aliejų.
29.9 Protėvių godulį aš nugalėjau, iš anksto atsisakydama savo vaiko. Motina niekada neatsisakys vaiko, net ir verčiama, jeigu atplėšti nuo savo širdies pareikalauja Tėvynė, nuotakos meilė ar pats Dievas, ji vis vien prieštarauja. Ir tai natūralu. Vaikas auga jos įsčiose ir jungtis, rišanti jos asmenį su juo, niekada galutinai nepanaikinama. Net ir nutraukus gyvenimo siūlą, išlieka nervas, einantis iš motinos širdies, dvasinis nervas, gyvas ir jautresnis už fizinį, kuris nusitiesia į sūnaus širdį. Šituo nervu ji jaučia kiekvieną palietimą, virstantį baisia kančia, jeigu sūnų atima meilė Dievui, žmogui arba pašaukus Tėvynei. Jeigu jį atima mirtis, motinos širdis tiesiog plyšta.
Aš savo Sūnaus atsižadėjau tą akimirką, kai Jį pradėjau. Atidaviau Jį Dievui. Jums atidaviau. Nesvarstydama atsisakiau savo kūno vaisiaus.
29.10 Įveikiau malonumų troškulį, kadangi atsisakiau bet kokių pojūčių tenkinimo. Priverčiau savo kūną paklusti. Pamyniau po savo kojomis kūną, šėtono įrankį, kartu su pačiu šėtonu, kad pasidaryčiau iš to sau pakojį ir taip priartėčiau prie dangaus. Dangus! Mano tikslas! Kur yra Dievas! Alkau tik Jo, o ne malonumų. Troškau tik palaimingai ilgėtis Dievo, kuris nori, kad Jo ilgėtumės.
29.11 Nugalėjau ir gašlumą. Jis yra iki godulio vedąs malonumas, nes kiekviena nedorybė veda į dar didesnę nedorybę. Ievos noras paskanauti, pats kaip toks jau atmestinas, atvedė į godulį, į ištvirkimą. Nebeužteko malonumo vien sau. Ji panoro itin suintensyvinti savo nusidėjimą ir tapo malonumų mokytoja savo draugui. O aš pasielgiau priešingai. Užuot puolusi, kilau. Užuot traukusi žemyn, visuomet kėliau aukštyn. Iš savo draugo, kuris buvo teisusis, aš padariau angelą.
O dabar aš priklausiau Dievui, priklausiau Jėzui ir su Juo įgavau begalinius Jo turtus. Tą pačią akimirką atsisakiau savęs ir pasakiau: „Štai, teįvyksta Tavoji valia per Jį ir Jame.“ Skaistus tas, kuris susilaiko ne tik kūnu, bet ir polinkiais bei mintimis. Privalėjau būti skaisti, kad sunaikinčiau ištvirkusiąją kūnu, širdimi ir dvasia. Niekada neatsisakiau susilaikymo nuostatos ir nesakiau apie savo Sūnų: „Žemėje priklausai man vienai, o danguje – Dievui. Priklausai man, noriu tave turėti.“
29.12 Ir vis dėlto šito dar neužteko, kad būtų pasiekta moters ramybė, kurią prarado Ieva. Ją pasiekiau kryžiaus papėdėje, kur mačiau mirštantį Tą, kurį tu matei ateinantį į pasaulį. Išgirdus sūnaus mirties šauksmą, mano vidus tarsi perplyšo, ir aš išsivadavau nuo bet kokios moterystės: buvau jau ne kūnas, o angelas. Marija, Dvasios sužadėtinė, šią akimirką numirė. Pasiliko Malonės Motina, savo kančiose pagimdžiusi malonę ir atidavusi ją jums. Moteriškė, kurią Kalėdų naktį atšventinau į tikrąją moterį, kryžiaus papėdėje gavo priemonę būti dangaus vaiku.
Padariau tai dėl jūsų, atsisakydama bet kokio malonumo, net ir švento. Jus, Ievos pažemintas moteris, pažemintas iki gyvuliškų partnerių, aš padariau – jeigu jūs to norėsite – Dievo šventosiomis. Aš pakilau aukščiau dėl jūsų. Ir aš pakėliau jus aukščiau, kaip ir Juozapą. Kalvarijos kalnas yra mano Alyvų kalnas. Ten aš pakilau aukščiau, kad nuneščiau į dangų kartu su kūnu pašventintą moters sielą, pašlovintą, kadangi nešiojau Dievo Žodį ir sunaikinau savyje paskutinius Ievos pėdsakus, ano medžio su keturiomis apnuodytomis šakomis paskutinę šaknį. Tai ji pražudė žmoniją. Tai ji, iki amžių pabaigos ir iki paskutinės moters, kankins jūsų kūną. Iš ten, kur aš dabar spindžiu meilėje, šaukiu jus ir rodau vaistus, kurie leis jums įveikti save: tai Viešpaties malonė ir mano Sūnaus kraujas.
29.13 O tu, mano balse, leisk savo sielai ilsėtis Jėzaus aušros šviesoje, kad pasisemtum jėgų būsimoms kančioms, kurios tau lemtos; nes mes čia norime tave turėti, o į čia patenkama tik per kančias. Norime turėti tave čia, kur tuo aukščiau pakylama, kuo daugiau kenčiama, kad būtų gauta malonė pasauliui. Lik ramybėje, aš esu su tavimi!
1944 m. birželio 7 d. Dievo kūno šventės išvakarės.
[...]
30.1 Matau toli nusidriekiantį lauką. Mėnulis pačiame zenite. Jis ramiai plaukia per žvaigždėtą dangų, primenantį milžinišką tamsiai mėlyno aksomo, nusėtą deimantais, baldakimą. Jo viduryje šypsosi baltas apskritaveidis mėnulis, skleisdamas į žemę švelnios savo šviesos spindulius. Jų užlietoje žemėje medžiai atrodo aukštesni ir juodesni, kai tuo tarpu šen bei ten iškylantys mūriniai statiniai, žymintys ribas, įgavo pieno baltumo spalvą. Tolumoje stovintis namas buvo panašus į Carraros marmuro bloką.
Man iš dešinės – aikštė, kurią iš dviejų pusių supa erškėčių gyvatvorė, o iš kitų dviejų – žema, nelygi mūro siena, remianti ilgos žemos lyg ir kokios pašiūrės stogą. Aptvaro viduje atrodo būta mūrinių ir medinių konstrukcijų, bet pastarosios vasarai turbūt pašalintos, ir pašiūrė paversta atvira vieta su kolonomis. Iš šio aptvaro kartkartėmis pasigirsta bliovimas. Avys tikriausiai subliauna per miegus, o gal ir dėl mėnulio liejamos šviesos, pamanę, jog jau aušta rytas. Ta šviesa nepaprasta, kažkokia lyg ir didėjanti: atrodo, tarsi koks palydovas artintųsi prie žemės arba žėrėtų dėl įvykusio paslaptingo gaisro.
30.2 Iš pašiūrės išeina vienas piemuo. Prisidengęs nuo šviesos akis, žiūri aukštyn. Tiesiog neįtikėtina, kad mėnulio šviesa akintų. Bet tikrai, į ją neįmanoma žiūrėti, o ypač išėjus iš tamsios patalpos. Aplink visur ramu, bet ta šviesa stebina. Piemuo pašaukia kitus. Pasirodo būrelis įvairaus amžiaus apžėlusių vyriškių. Jų tarpe yra ir beveik vaikų, ir jau pražilusių. Visi stebisi nepaprastu reiškiniu. Jaunesnieji baiminasi. Ypač išsigando dvylikametis berniukas. Jis pravirksta. Vyresnieji iš jo šaiposi.
– Ko tu bijai, kvaileli? – sako vyresnysis. – Ar nematai, kaip ramu lauke! Ar nesi matęs šviečiančio mėnulio? Tu juk visuomet slėpeisi už motinos sijono kaip viščiukas po vištos sparnu, ką? Tau dar ne tai teks pamatyti! Kartą aš buvau patekęs į Libano kalnus ir dar toliau. Labai aukštai. Buvau jaunas, ėjimas mane vargino. Be to, buvau dar ir turtingas tuo metu... Staiga pasirodė tokia šviesa, jog aš pamaniau, kad sugrįžta pats Elijas ugnies vežime . Dangus tiesiog degė. Vienas vyresnysis – dabar jau visai pasenęs – man pasakė: „Artinasi didelis įvykis.“ Mums jis buvo didelė nelaimė, nes atėjo iš Romos kareiviai. O! Tu dar daug ką išgyvensi, jeigu...
30.3 Bet piemenukas jo jau nebesiklausė. Atrodo, kad dingo ir baimė, nes jis peržengė slenkstį, išlindo iš už stambios avies nugaros, kur buvo pasislėpęs ir eina į pievą prie pašiūrės. Jis žvelgia aukštyn, eina lyg lunatikas arba tas, kuris kaip pakerėtas nieko nebemato. Staiga sušunka:
– O! – ir sustoja pusiau išskėstomis rankomis, ir pasilieka lyg prikaltas. Visi nustebę žiūri į jį.
– Kas yra tam kvailam vaikiui? – klausia vienas.
– Rytoj išsiųsiu jį pas motiną. Avims saugoti man nereikia pamišėlių, – sako kitas.
Bet prieš tai kalbėjęs vyresnysis taria:
– Dar patikrinkime, prieš spręsdami! Pašaukite miegančius ir atsineškite lazdas! Gal netoliese yra laukinis žvėris ar kelių plėšikai...
Jie įeina vidun, kelia kitus piemenis ir grįžta su deglais bei lazdomis. Visi eina prie berniuko.
– Ten, ten... – šypsodamasis aiškina jis. – Žiūrėkit, kokia šviesa sklinda! Atrodo, tarsi ji slysta su mėnulio spinduliais. Štai, ji artėja! O, kokia graži!
– Aš matau tik stipresnį spindėjimą.
– Aš irgi.
– Ir aš, – sako kiti.
– O aš matau kažką panašaus į kūną, – sako vienas. – Atpažįstu, jog tai tas pats piemuo, kuris pavaišino Mariją pienu.
– Tai... angelas! – surinka berniukas. – Žiūrėkit, jis leidžiasi žemyn ir artėja... klaupkimės prieš Dievo angelą!
Pasigirsta pratisas pagarbus „Ooo!“ Piemenų būrelis puola ant kelių, palenkę galvas. Nepaprastas reiškinys, atrodo, labiausiai paveikė vyresnius amžiumi. Jaunesnieji, nors ir klūpėdami, žiūri aukštyn į besiartinantį angelą. Štai jis sustoja virš aptvaro sienų ir ramiai plazda didžiuliais perlų spalvos sparnais, baltuojančiais balkšvoje mėnulio šviesoje.
– Nebijokite! Ne nelaimę atnešu. Skelbiu jums žinią, kuri yra didis džiaugsmas Izraelio ir visoms žemės tautoms! – Angelo balsas skamba lyg arfos stygos ir lakštingalų giesmė kartu. – Šiandien Dovydo mieste gimė Išganytojas!
Tardamas šiuos žodžius, angelas dar labiau praskleidžia sparnus ir suplazda jais, tarsi apimtas staigaus džiaugsmo. Atrodo, kad nuo jo lyja auksu ir brangakmeniais – tai tikra vaivorykštė, apgaubusi triumfo lanku vargingą pašiūrę.
– ... Išganytojas, kuris yra Kristus. – Angelas vis labiau spindi.
Dabar jo sparnai nebejuda, jų viršūnės nukreiptos į dangų lyg dvi nejudrios burės safyro mėlynumo jūroje, lyg dvi aukštyn kylančios liepsnos.
– ...Kristus, Viešpats! – Angelas suglaudžia spindinčius sparnus, apsisiausdamas jais lyg apsiaustu iš deimantinių perlų. Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir pasilenkia lyg pagarbindamas. Jo veidą paslepia suglaustų sparnų viršūnės. Glorios metu matosi vien pailga ir nejudri šviesos figūra.
Bet štai jis vėl sujuda. Išskleidžia sparnus, pakelia švytintį veidą, ant kurio krenta šviesa, susijungianti su šia rojaus šypsena. Angelas taria:
– Jūs jį pažinsite taip: varganame tvartelyje, už Betliejaus, rasite suvystytą ir ėdžiose paguldytą Vaikelį, nes Mesijui neatsirado vietos mieste.
Su šiais žodžiais jo veide pasirodo rimtis, net liūdesys.
30.4 O dabar iš dangaus pasirodo daug – o, kiek daug – angelų, panašių į šį: ištisa grandinė angelų, džiaugsmingai besileidžiančių žemyn ir užgožiančių rojaus spindėjimu net mėnulio šviesą. Jie susiburia apie žinią atnešusį angelą, mojuoja sparnais, skleisdami nuostabų kvapą ir garsus, kurių tobuloje harmonijoje girdisi gražiausieji kūrinijos balsai. Jeigu medžiaginės spalvos susijungė į šviesą, tai melodija išreiškė dieviškąjį grožį. Girdėti šią melodiją – tai pažinti rojų, kur visa yra iš Dievo sklindanti harmonija, kad suteiktų džiaugsmo palaimintiesiems ir grįžtų iš jų atgal pas Dievą pasakyti: „Mes mylime Tave!“
Angelų „Gloria“ vis platesnėmis bangomis sklinda po visą ramybėje skęstančią apylinkę. Kartu sklinda ir šviesa. Į giesmę įsijungia paukščiai, sveikinantys ankstyvą rytą. Prie jų prisideda avys, bliovimu pradedančios dieną. Bet man meiliau galvoti, kad gyvulėliai – kaip kad anksčiau jautis ir asilas – sveikina savo Kūrėją, pasirodžiusį jų tarpe, kad mylėtų juos ne tik kaip Dievas, bet ir kaip Žmogus.
30.5 Giesmė pradeda silpti, taip pat ir šviesa, angelams kylant į dangų. Piemenys pamažu atsitokėja.
– Ar tu girdėjai?
– Ar mums eiti pasižiūrėti?
– O gyvuliai?
– O, jiems nieko neatsitiks! Eikime, reikia klausyti Dievo žodžių!..
– Bet kur eiti?
– Ar nepasakyta, kad Jis šiandien gimė? Ir kad nerado priebėgos Betliejuje?
Prabyla piemuo, kuris buvo davęs pieno: „Eime! Aš žinau, kur Jį rasti. Esu matęs moterį, kurios pagailėjau. Nusakiau jiems vietą, kur apsistoti, nes pagalvojau, jog neras priebėgos. Per vyrą padaviau jai pieno. Ji labai jauna ir graži, atrodo, kad ir gera, kaip šiandien mums kalbėjęs angelas. Eime, eime greičiau. Pasiimsime pieno, sūrių, ėriukų ir išraugtų kailių. Jie, atrodo, dideli vargšai, ir... kas žino, kaip labai turi būti šalta Tam, kurio ir vardo nedrįstu ištarti. Man baisu pagalvoti, kad su Jo Motina aš kalbėjau kaip su paprasta vargše moterimi!..
Jie eina į pašiūrę ir netrukus grįžta: vienas – su pilnais pieno ąsočiais, kitas nešasi apvalų sūrį pintame tinklelyje, trečias – bliaunantį ėriuką krepšyje, o dar kitas – išraugtus avies kailius.
– Aš nunešiu avį. Prieš mėnesį ji atsivedė ėriuką, tai dabar turi gero pieno. Jiems tai bus naudinga, jeigu moteris neturi pieno: ji man atrodė dar vaikas ir buvo labai išbalusi!.. O veidas – kaip apšviestas mėnulio šviesos jazminas, – sako piemuo, nešantis pieną. Vedasi jis ir avį.
30.6 Uždarę pašiūrę ir aptvarą, jie eina šviečiant mėnuliui ir deglams. Eina laukų takeliais, tarp erškėčių gyvatvorių, kurias jau nuraškė žiema. Apeina Betliejų ir atsiranda prie tvarto. Tačiau ne iš tos pusės, iš kurios atvyko Juozapas su Marija, o iš priešingos. Taigi, jie nėjo pro gražesnius tvartus ir iš karto atsirado prie ieškotos vietos. Prisiartino.
– Eik vidun!
– Nedrįstu!
– Tada eik tu!
– Ne.
– Tai bent žvilgtelėk!
– Levi, tu pirmas pamatei angelą, o tai ženklas, jog esi geresnis už mus. Tu pasižiūrėk!
Prieš tai jie barė jį už neprotingumą, o dabar norėjo, kad išdrįstų tai, kam patys nesiryžo.
Iš pradžių berniukas delsia, bet vėliau, įsidrąsinęs, priartėja prie angos, kilsteli kraštelį apsiausto, kuriuo ji uždengta, žvilgteli... ir sužavėtas tarsi sustingsta.
– Ką matai? – tyliai klausia jį piemenys.
– Jauną, labai gražią moterį ir vyrą, pasilenkusį ties ėdžiomis. Ir girdžiu... girdžiu vaikučio verksmą. Moteris tyliai jam kalba... O! Koks jos balsas!
– Ką ji sako?
Ji sako: „Jėzau, mažasis Jėzau! Tu, mamos meile! Neverk, mano sūneli!“ Ji sako: „O! Kad aš galėčiau tau tarti: „Štai pienas, mano mažuti!" Bet dar jo neturiu.“ Ji sako: „Tau taip šalta, mano meile! Ir drėgme atsiduoda šienas. Kaip skaudu tavo motinai girdėti tave verkiant, kai ji negali padėti!“ Ji sako: „Miegok, brangiausias! Nes mano širdis plyšta, kai girdžiu tavo verksmą ir matau tavo ašaras!“ Ji bučiuoja jį ir tikriausiai šildo savo rankomis mažas kojytes, mat, ji stovi pasilenkusi, ir jos rankos nuleistos į ėdžias.
– Šūktelėk! Duok ženklą, kad esi!
– Ne. Padaryk tai tu: tu mus vedei ir pažįsti ją.
Piemuo praveria burną ir... tik atsidūsta.
Juozapas pasisuka, prieina prie angos.
30.7 – Kas jūs?
– Piemenys. Mes atnešėme jums valgyti ir kuo apsidengti. Atėjome pagarbinti Išganytojo.
– Įeikite.
Jie įeina. Deglų šviesa nušviečia tvartelį. Senieji stumia prieš save jaunuosius.
Atsisuka šypsodamasi Marija.
– Prieikite! – sako ji. – Prieikite! – Marija kviečia rankos mostu ir šypsena. Paima už rankos tą, kuris pirmasis pamatė angelą, ir priveda prie ėdžių. Laimingas berniukas žiūri...
Juozapo paraginti, prisiartina ir kiti su dovanomis ir padeda jas prie Marijos kojų, tardami jausmingus žodžius. Tada žvelgia į Vaikelį, kuris tyliai verkia. Laimingi ir susijaudinę jie šypsosi.
Vienas, širdingiausias iš visų, sako:
– Priimk, o Motina! Ši vilna minkšta ir švari. Paruošiau ją savo vaikui, kurio greit sulauksiu, bet atiduodu ją tau. Įvyniok į ją savo sūnų. Ji minkšta ir šilta! – jis paduoda jai avies kailį, labai gražų, su tankiais baltais plaukais.
Marija pakelia Jėzų ir apsupa šiuo kailiu, tada parodo Jį piemenims, kurie klūpo ant šiaudais padengtų grindų ir pilni susižavėjimo žiūri.
Štai jie įsidrąsina, ir vienas pasiūlo:
– Reikėtų Jam duoti gurkšnelį pieno, o dar geriau – vandens su medumi. Bet mes neturime medaus, kuris labai tinka mažutėliams. Turiu septynis vaikus, tai žinau...
– Štai pienas. Paimk jį, moterie!
– Bet jis šaltas, o reikia šilto. Kur Elijas? Avis pas jį.
Elijas, matyt, yra anas, davęs pieno piemuo. Bet jo nėra. Mat, pasiliko lauke ir žiūri į vidų pro plyšelį. Nakties tamsoje jo nesimato.
– Kas jus čia atvedė?
– Angelas pasakė, kad turime ateiti, o Elijas atvedė. Bet kur jis dabar dingo?
Eliją išduoda subliovusi avis.
– Eikš čia, tavęs reikia!
Jis įeina vedinas avimi ir sumišęs, kad pateko į dėmesio centrą.
– Tai tu? – klausia jį atpažinęs Juozapas, o Marija nusišypso Elijui sakydama:
– Tu toks geras.
Jie pamelžia avį. Pamerkusi lininės drobės gabalėlį į šiltą putojantį pieną, Marija suvilgo juo Vaikelio lūpas, o šis čiulpia saldųjį skystį. Visi džiaugiasi, ir jų džiaugsmas dar padidėja, kai Jėzus užmiega su drobiniu čiulptuku mažoje burnytėje, įvyniotas į šiltą kailį.
30.8 – Jūs negalite čia pasilikti. Čia drėgna ir šalta. O be to... per daug atsiduoda gyvuliais. Tai nėra gerai... ir nepritinka mūsų Išganytojui.
– Žinau, – giliai atsidususi taria Marija. – Bet mums nėra vietos Betliejuje.
– Nenusimink, moterie, mes surasime tau namą.
– Aš paklausiu savo ponios, – pažada tas, kuris davė pieno, Elijas. – Ji gera. Ji priims jus, net jeigu reikėtų užleisti savo kambarį. Kai tik prašvis ir pasakysiu jai. Nors namuose pilna žmonių, bet vietelė jums atsiras.
– Kad nors mano vaikui! O aš ir Juozapas galime miegoti ant grindų. Bet mažylis...
– Nusiramink, moterie! Aš tuo pasirūpinsiu. Visiems pranešime, kas mums buvo pasakyta. Jums nieko netrūks. O dabar priimkite tai, ką gali duoti neturtingi. Esame piemenys...
– Ir mes neturtingi. Taigi negalime jums atsilyginti, – sako Juozapas.
– O, mes nieko nenorim! Net jeigu ir galėtumėte ką duoti – nepriimtume. Viešpats mums jau atsilygino. Jis visiems pažadėjo ramybę. Angelai sakė: „Ramybė geros valios žmonėms!“ Ir ją Jis mums jau davė, nes angelas pasakė, jog šitas Vaikelis yra Išganytojas, Kristus, Viešpats. Esame vargšai neturtingi piemenys, bet žinome, jog pranašai skelbė, kad Išganytojas bus Taikos Kunigaikštis. Dar buvo mums pasakyta, kad ateitume ir pagarbintume Jį. Todėl Jis mums jau davė savo ramybę. Tebūnie garbė Dievui aukštybėse ir garbė šiam mažam Pateptajam. Būk pašlovinta ir tu, Moterie, Jį pagimdžiusi! Esi šventa, nes buvai verta Jį nešioti! Įsakyk mums kaip Karalienė, mes būsime laimingi, galėdami Tau tarnauti. Ką galėtume dėl Tavęs padaryti?
– Mylėkite mano Sūnų, o širdyje nuolat nešiokitės mintis, kurias turite dabar.
– O Tu? Ar sau nieko nenori? Gal turi giminių, kuriems norėtumei pranešti, jog Jis gimė?
– Taip, turiu. Bet jie gyvena toli, Hebrone.
– Aš ten nueisiu", – sako Elijas. – Kas jie?
– Zacharijas, kunigas, ir Elžbieta, mano pusseserė.
– Zacharijas? O, aš jį gerai pažįstu. Vasarą aš ten einu į kalnus, kur žaliuoja vešlios ganyklos, esu susidraugavęs su jo piemenimis. Kai tik žinosiu, jog čia Tu esi aprūpinta, eisiu pas Zachariją.
– Ačiū, Elijau.
– Nėra už ką dėkoti. Tai man, vargšui piemeniui, tenka didelė garbė nueiti pas kunigą ir pasakyti: „Gimė Išganytojas.“
– Ne, pasakyk jam taip: „Marija iš Nazareto, tavo pusseserė, sakė, jog gimė Jėzus ir prašė tavęs ateiti į Betliejų.“
– Taip ir pasakysiu.
30.9 – Dievas tau atlygins! Aš tave prisiminsiu, jus visus...
– Ar papasakosi savo Vaikeliui Liudijimai?
– Taip, papasakosiu.
– Aš esu Elijas.
– Aš – Levis.
– Aš – Samuelis.
– O aš – Jonas.
– Aš esu Tobijas.
– Aš – Jonatanas.
– Aš – Danielius.
– Aš – Simeonas.
– O aš vadinuosi Johanas.
– Aš – Juozapas, o mano brolis – Benjaminas. Esame dvyniai.
– Aš atsiminsiu jūsų vardus.
– O dabar turime eiti... Bet mes vėl ateisime... Ir kitus atsivesime Jį pagarbinti...
– Argi galime grįžti prie savo bandų ir palikti čia Vaikelį?
– Garbė Dievui, parodžiusiam mums Jį!
– Leisk mums pabučiuoti Jo drabužėlį! – sako Levis, angeliškai šypsodamasis.
Marija atsargiai iškelia Jėzų iš ėdžių, pasodina Jį ant šieno ir ištiesia Jo į drobę suvyniotas kojytes pabučiavimui. Piemenys pasilenkia ir per drobę bučiuoja Jo kojeles. Tie, kurie barzdoti, prieš tai suglosto plaukus. Beveik visi verkia. Kai galiausiai pakyla, išeina atbuli... O jų širdys pasilieka čia...
Taip baigiasi mano vizija. Matau Mariją, sėdinčią ant šieno su Vaikeliu ant rankų. Juozapas, viena ranka pasirėmęs į ėdžias, žiūri ir garbina.
30.10 Jėzus sako:
– Šiandien kalbėsiu Aš. Tu labai pavargai, tačiau turėk dar truputį kantrybės! Šiandien – Dievo Kūno šventės išvakarės. Galėčiau kalbėti tau apie Eucharistiją ir šventuosius, kuriais buvo jo kulto apaštalai. Bet norėčiau pakalbėti apie ką kitą, apie kitokią mano Kūno garbintojų kategoriją, „Jėzaus Širdies“ apaštalų pirmtakus. Tai – piemenys. Jie buvo pirmieji mano Kūno, Kūnu tapusio Žodžio, garbintojai. Jau esu tau sakęs, sako tą ir mano Bažnyčia, jog „nekalti vaikeliai“ yra pirmieji Kristaus kankiniai.
Dabar tau dar sakau: piemenys buvo pirmieji mano Dieviškojo Kūno šlovintojai. Jie turėjo visas tikrųjų mano švento Kūno garbintojų, eucharistinių sielų, savybes:
Tvirtą tikėjimą: jie tikėjo angelu noriai ir besąlygiškai.
Didžiadvasiškumą: jie atidavė Viešpačiui visą savo turtą.
Nusižeminimą: prie vargšų, kurie, žmogiškomis akimis žiūrint, buvo dar neturtingesni ir už juos, jie artinosi nežeminančiu būdu, pripažindami esą jų tarnai.
Siekimą: ko negalėjo duoti patys, mėgino tai gauti, skelbdami Išganymo naujieną ir daug triūsdami.
Paklusnumą be atidėliojimų: Marijai panorėjus, kad Zacharijas gautų žinią, Elijas tuojau pat iškeliauja. Jis nedelsia nė minutės.
Ir – meilę: jiems buvo sunku pasitraukti nuo ėdžių. Tu parašei: „O jų širdys pasiliko čia.“ Geri žodžiai.
O ar nereikia tokios elgsenos ir mano Sakramento atžvilgiu?
30.11 Ir dar kai kas, bet tai sakau tik tau vienai: atkreipk dėmesį, į ką pirmiausiai kreipėsi angelas, kas buvo vertas pajusti Marijos širdingumą? Berniukas Levis. Kas turi vaiko sielą, tam pasirodo Dievas, tam Jis atveria savo paslaptis ir leidžia suvokti Dievo ir Marijos žodžius. Kas turi vaiko sielą, turi ir šventą Levio drąsą ir sako: „Leisk man pabučiuoti Jėzaus drabužį!“ – Jis tai sako Marijai, nes visuomet tai yra Marija, kuri jums duoda Jėzų. Ji yra Eucharistijos Nešiotoja. Ji yra gyvasis Tabernakulis.
Kas eina pas Mariją, randa Mane. Kas pas Ją maldauja Manęs, gauna per Ją. Kai kūrinys Jai sako: „Duok man savąjį Jėzų, kad galėčiau Jį mylėti“, – Mano Motinos šypsena leidžia suspindėti Dangui džiaugsmo šviesa, tokia Ji būna laiminga.
Todėl sakyk Jai: „Leisk man pabučiuoti Jėzaus drabužį, leisk pabučiuoti Jo žaizdas.“ Išdrįsk dar daugiau. Įsakyk Jai: „Leisk man priglausti savo veidą prie Tavo Jėzaus širdies, kad rasčiau ten savo laimę.“ Ateik ir pailsėk! Kaip Jėzus lopšelyje, tarp Juozapo ir Marijos.
1944 m. birželio 8d.
31.1 Matau didelę patalpą, kurioje esu mačiusi Išminčių susitikimą su Jėzumi ir Jo pašlovinimą. Suprantu, jog esu svetinguose namuose, priėmusiuose Šventąją šeimyną. Atvyksta Zacharijas.
Elžbietos nesimato. Dengta terasa pasitikti svečio ateina pati namų šeimininkė, veda jį prie žemų durų, pabeldžia ir taktiškai pasitraukia.
Juozapas, pamatęs Zachariją, džiaugsmingai sušunka. Pakviečia jį į mažą pailgą kambarėlį:
– Marija kaip tik migdo Vaikelį. Palauk minutę! – padaro svečiui vietos ant savo guolio ir pats atsisėda šalia.
Girdžiu, kaip Juozapas klausinėja apie mažąjį Jonuką, ir kaip Zacharijas atsako:
– Auga sveikas kaip jaunas kumeliukas. Dabar jį kankina dantukai, tai nenorėjome jo pasiimti, nes labai šalta. Todėl neatvyko ir Elžbieta: negalėjo palikti jo be pieno. Jai gaila, bet kad metų laikas visai netinkamas kelionei.
– Tikrai, labai šalta, – atsako Juozapas.
– Jūsų atsiųstas vyras man sakė, kad gimdymo metu neturėjote šiltos pastogės. Dievas težino, ką jums teko iškentėti.
– Taip, buvo sunku! Bet mūsų baimė buvo didesnė už nepatogumus: baiminomės, kad nepakenktų Kūdikiui, nes turėjome ten praleisti pirmąsias dienas. Tačiau mums nieko netrūko, nes piemenys paskelbė Linksmąją Žinią Betliejaus gyventojams, ir daugelis jų atėjo su dovanomis. Trūko tik namo, šilto kambario, lovos... Jėzus dažnai verkdavo, ypač naktį, verkdavo iš visų pusių pučiant vėjui. Kai kada užkurdavau ugnį, bet retai, nes dūmai versdavo Vaikelį kosėti... ir vis vien būdavo šalta. Abu gyvulėliai mažai šildė, ypač kai pūsdavo vėjas. Trūko šilto vandens jam apiprausti. Trūko sausų vystyklų pervyniojimui. O! Jis daug kentėjo! Žiūrėdama į Jį, kentėjo ir Marija. Ir aš... Tad gali įsivaizduoti Jos kančią. Ji davė Jam pieno su ašaromis, pieno su meile... Čia mums jau geriau. Turiu padaręs patogų lopšį, į kurį Marija įdėjo minkštą čiužinėlį. Bet jis Nazarete. Ach! Jeigu būtų gimęs ten, viskas būtų buvę kitaip!
– Bet Kristus turėjo gimti Betliejuje! Taip buvo išpranašauta.
31.2 Įeina Marija. Ji girdėjo juos kalbant. Marija jau be tamsiojo apsiausto, kurį dėvėjo kelionės metu ir oloje. Dabar ji apsirengusi baltai, kaip mačiau anksčiau. Galva neapdengta, ant rankų ji laiko Jėzų, sotų ir miegantį baltuose vystykluose.
Zacharijas mandagiai pasikelia ir pagarbiai nusilenkia. Tada prieina arčiau ir dievobaimingai stebi Jėzų. Jis stovi pasilenkęs ne tam, kad geriau matytų, o kad išreikštų pagarbą. Marija ištiesia jam Jėzų, kurį Zacharijas paima taip dievobaimingai, tarsi laikytų rankose monstranciją. Iš tikrųjų, jo rankose ir yra Ostija, kuri jau paaukota ir kuri bus duodama žmonėms kaip meilės ir atpirkimo Duona...
31.3 Zacharijas atiduoda Jėzų Marijai. Visi susėda. Zacharijas dar kartą atsiprašo, kad neatvyko Elžbieta, ir sako Marijai, kad jai labai gaila dėl to.
– Per šituos mėnesius ji išaudė tavo palaimintajam Sūnui drobių. Aš tau jas atvežiau. Jos ten, apačioj, vežime.
Jis pakyla, išeina ir grįžta su dideliu, ir dar vienu mažesniu, ryšuliu. Iš vieno, kurį Juozapas tuoj pat pripuolęs padėjo nešti, o taip pat ir iš kito Zacharijas išima dovanas – minkštą vilnonį, rankomis austą apklotą, vystyklus, marškinėlius. Išima dar ir medaus, sniego baltumo miltų, sviesto ir obuolių Marijai, Elžbietos kepto pyrago ir dar visokiausių smulkmenų. Tai buvo dėkingos pusseserės motiniško palankumo jaunajai motinai išraiška.
– Pasakyk Elžbietai, jog esu jai dėkinga! Dėkoju ir tau. Man būtų miela ją pamatyti, tačiau suprantu ją. Mielai būčiau pasižiūrėjusi į mažąjį Jonuką...
– Bet pavasarį jūs pamatysite jį. Mes jus aplankysime.
– Nazaretas per toli, – sako Juozapas.
31.4 – Nazaretas? Bet jūs turite pasilikti čia. Mesijas privalo gyventi Betliejuje. Tai Dovydo miestas. Aukščiausiasis per ciesoriaus valią lėmė, kad jis gimtų Dovydo tėviškėje, šventajame Judėjos krašte. Kodėl reikėtų vežti Jį į Nazaretą? Juk jūs žinote, kokios nuomonės apie nazariečius yra žydai. Rytoj šis vaikas taps tautos Gelbėtoju. Nedera, kad sostinė niekintų savo Karalių todėl, kad Jis būtų iš jų niekinamo miesto. Jums lygiai taip pat gerai, kaip ir man yra žinoma, koks klastingas aukščiausiasis teismas ir kaip niekinamos pagrindinės trys kastos... O jums būnant čia, netoli manęs, galėčiau bent kiek padėti. Visa, ką turiu – žinoma, ne tiek materialines, kiek moralines vertybes – paskirsiu tarnauti šiam Naujagimiui. Kai subręs, būsiu laimingas, galėdamas Jį mokyti kaip savo Sūnų. Užaugęs Jis mane už tai palaimins. Privalome atsiminti, kad Jis pašauktas didžiam reikalui ir todėl turi stotis prieš pasaulį visapusiškai išlavintas, kad lengviau galėtų atlikti savo užduotį. Be abejo, Jis bus gavęs išmintį. Bet jau vien dėl to fakto, kad mokė kunigas, Jis bus priimtinesnis griežtiesiems fariziejams bei Rašto žinovams, o tai palengvins Jo misiją.
31.5 Marija pasižiūri į Juozapą, o šis – į Mariją. Virš rausvo ir nerūpestingai miegančio nekalto vaikelio galvutės be žodžių keičiamasi mintimis. Tai – liūdesiu apipinti klausimai. Marija galvoja apie savo namelį, Juozapas – apie savo darbą. Čia reikėtų viską pradėti iš naujo, čia, kur dar tik prieš keletą dienų jų niekas nepažinojo. Čia nėra nieko iš tų mielų daiktų, kuriuos jie ten paliko ir kuriuos su tokia didele meile ruošė Vaikeliui.
Marija išsako šitas mintis:
– Ką turim daryti? Viską palikome ten. Juozapas tiek daug triūsė dėl manojo Jėzaus, negailėdamas nei pastangų, nei pinigų. Jis tai darė naktimis, kad dieną galėtų dirbti kitiems ir pakankamai uždirbti, nes norėjo, kad mes įsigytume geriausių malkų, minkščiausios vilnos, gryniausio lino. Visa tai buvo skiriama Jėzui.
Juozapas pagamino avilius, net ėmėsi mūrininko darbų ir kai ką pakeitė namuose: reikėjo, kad mano kambaryje tilptų lopšys, o vėliau jį pakeisianti lova, kai Jėzus užaugs. Jis liks prie manęs, kol netaps jaunuoliu.
– Juozapas galėtų ten nuvykti ir viską atgabenti.
– O kur tuos daiktus čia padėsime? Juk žinai, Zacharijau, kad esame neturtingi. Turime tik darbą ir namus. Tai padeda išgyventi nebadaujant, o čia... Darbą gal ir susirastume, bet reikia pagalvoti apie namus. Geroji moteris negali čia mūsų laikyti amžinai, o aš negaliu iš Juozapo reikalauti persistengti ir dirbti dar daugiau nei iki šiol!
– Ką ten aš! Dėl manęs nesirūpink! Aš galvoju tik apie Tavo, Marija, skausmą, jeigu negalėtum gyventi savo namuose Nazarete...
Marijos akyse pasirodo dvi didelės ašaros.
– Aš manau, kad Marijai tas namas brangus lyg rojus dėl jame įvykusio stebuklo... kalbu aš mažai, tačiau daug suprantu. Jei ne šita priežastis, tikrai nesukčiau sau galvos. Esu stiprus, jaunas, todėl galėčiau dirbti dvigubai daugiau ir viskuo pasirūpinti. Jeigu Marijai nebūtų dėl to perdaug skaudu... Bet jeigu pasakysi, kad sutinki, tai... dėl manęs... aš pasiruošęs. Padarysiu, kaip jums atrodys geriau. Kad tik tai būtų naudinga Jėzui.
– Tai tikrai bus naudinga. Pagalvokite ir suprasite, kodėl!
– Bet juk pasakyta, kad Mesijas bus vadinamas Nazariečiu , – įsiterpia Marija.
– Taip. Tačiau kol Jis užaugs, tebūna Judėjoje! Pranašas sako: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias... nes iš tavęs išeis vadas...“. Jis nekalba apie Nazaretą. Galbūt tas vardas duotas dėl kokių kitų priežasčių. Bet Jo šalis yra šita.
– Taip sakai tu, kunige, o mes... su skausmu klausomės... ir turime sutikti, kad esi teisus. Bet kaip skaudu!.. Kada vėl pamatysiu namą, kuriame tapau motina?! – Marija tyliai verkia.
Man suprantamos jos ašaros. O! Kaip labai suprantamos! Vizija baigiasi Marijos verksmu.
31.6 Po to kalba Marija:
– Žinau, kad supranti. Bet matysi mane dar labiau verkiančią. Dabar aš pakelsiu tavo dvasią, leisdama pamatyti Juozapo šventumą. Jis buvo žmogus arba, teisingiau pasakius, jis negalėjo savo dvasiai padėti kitaip, kaip tik šventumu. Aš, kaip Nesuteptoji, turėjau visas Dievo malones. Nežinojau, kad esu ja. Bet malonė nuolat veikė mano sieloje ir teikė jėgų. O jis nebuvo nesuteptasis. Žmogiškumas skausmingai jį slėgė, ir jam dėl šios sunkios naštos tekdavo nuolat įtempti visas jėgas, kad pasiektų tobulumą ir patiktų Dievui.
O! Mano šventasis sužadėtini! Tu buvai šventas visuose dalykuose, net pačiuose mažiausiuose! Šventas angelišku skaistumu! Šventas žmogaus garbingumu! Šventas kantrybe, darbštumu, nesikeičiančiu giedrumu ir kuklumu! Jo šventumas matosi ir šiame įvykyje. Kunigas jam sako: „Būtų gerai, kad liktum gyventi čia.“ O Juozapas, nors ir žinodamas, kad jam bus daugiau darbo, atsako: „Tai neturi reikšmės man pačiam, bet aš galvoju apie Marijos skausmą. Jeigu ne jis, man nebūtų tai svarbu. Užtenka, kad šitai naudinga Jėzui.“ Jo angeliška meilė skiriama Jėzui ir Marijai. Nieko kito žemėje jis nemylėjo, tas mano šventasis sužadėtinis. Dėl šios meilės jis pats save pavertė tarnu.
Jis išrinktas krikščioniškų šeimų, darbininkų ir kitokių grupių globėju. Bet Juozapą reikėtų laikyti ne vien mirštančiųjų, sutuoktinių, kalnakasių, bet ir Dievui pašvęstųjų patronu. Kas iš Dievo pašvęstųjų žemėje – kas jis bebūtų – buvo pasišventęs Dievo tarnybai taip, kaip Juozapas? Kas viską priėmė taip pat kaip jis, atsižadėjo visko, pakėlė viską, viską darė taip uoliai, giedriu veidu, taip nepajudinamai tvirtai? Ne, tokio kaip jis nebuvo.
31.7 Norėčiau atkreipti tavo dėmesį dar į vieną dalyką, o veikiau – į du. Zacharijas yra kunigas, o Juozapas – ne. Tačiau įsidėmėk: jis labiau kreipė savo dvasią į dangų nei kunigas. Zacharijas mąsto žmogiškai ir Raštus aiškina žmogišku protu, ir taip jis pasielgia jau ne pirmą kartą. Dėl to ir buvo nubaustas. Dabar jis vėl taip pat elgiasi, nors atvejis ir ne toks sunkus. Apie Jono gimimą jis sakė: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“ O dabar: „Kad paruoštų sau kelią, Jis turi augti čia.“ Zacharijas mano pasitarnausiąs Jėzui, šitaip pamokydamas savo pranašumu (tokia išdidumo šaknelytė būna net geriausiuose poelgiuose). Jis mano būsiąs naudingas ne tarnaudamas kaip Juozapas, o pamokydamas... Dievas jam atleido dėl gerų jo ketinimų. Ar reikia Mokytojui kitų mokytojų?
Aš bandžiau atkreipti jo dėmesį į pranašystes. Bet jis jautėsi esąs mokytesnis už mane ir savaip naudojosi šiuo įsitikinimu. Galėjau laikytis savo nuomonės ir įtikinti jį. Tačiau čia glūdi kitas dalykas, kurį noriu tau paaiškinti: aš gerbiau kunigo orumą, o ne jo žinias.
31.8 Visumoje, kunigą visada apšviečia Dievas. Pasakiau „visumoje“, nes taip būna tik tikriems kunigams. Šventu daro ne drabužis, o siela. Norint nuspręsti, ar kas nors yra tikras kunigas, reikia žinoti, kas išeina iš jo sielos. Yra taip, kaip sakė Jėzus: šventu daro arba suteršia tai, kas išeina iš sielos, tai, kas nusako visą žmogų. Taigi: jeigu kas yra tikras kunigas, tą visuomet veda Dievas. Kitiems, tokiais nesantiems, reikia parodyti antgamtinę meilę ir melstis už juos.
Tačiau mano Sūnus jau įtraukė tave šio atpirkimo tarnystėn, todėl daugiau apie tai nekalbėsiu. Džiaukis galėdama kentėti ir didinti tikrųjų kunigų skaičių. Remkis tave vedančiu žodžiu! Tikėk ir klausyk Jo patarimo!
31.9 Paklusnumas visuomet gelbsti, nors gaunamas patarimas ir nėra pilnai tobulas. Tu matai: mes paklusome, ir tai buvo gerai. Tiesa, Erodas jautė pasitenkinimą, įsakęs išžudyti vaikučius Betliejuje ir jo apylinkėse. Bet ar šėtonas nebūtų galėjęs išplėsti šios pykčio bangos ribas toliau ir įkalbėti nusikalsti visus Palestinos galinguosius? Būtų galėjęs. Lygiai taip pat buvo ir pirmaisiais Kristaus metais, kai minios dėmesį ir galingųjų žvilgsnį nuolat traukė stebuklų fenomenai. Kaip mes būtume galėję, siaučiant tokiam persekiojimui, pereiti visą Palestiną, norėdami iš tolimojo Nazareto pasiekti Egiptą, persekiojamų žydų šalį, ir dar su mažu vaikeliu?! Daug lengviau, nors ir geliančia širdimi, buvo bėgti iš Betliejaus.
31.10 Paklusnumas visuomet gelbsti. Pamąstyk apie tai! O pagarba kunigams irgi visuomet buvo krikščioniško auklėjimo bruožas.
Vargas – ir Jėzus taip yra sakęs – vargas kunigams, kurie leidžia užgesti apaštalinio uolumo liepsnai! Vargas taip pat ir manantiems, jog jie gali anuos niekinti! Nes kunigai šventina ir dalina tikrąją Duoną, nužengiančią iš dangaus. Ir šis prisilietimas juos šventina lyg šventąją taurę, nors jie ir nėra šventieji. Ataskaitą jie turės pateikti Dievui. O jūs privalote matyti tik jų orumą ir nesirūpinti niekuo kitu. Nebūkite nesutaikinami, nes jūsų Viešpats Jėzus jų tariamais žodžiais nusileidžia iš dangaus, kad būtų pakeltas jų rankomis! Mokykitės iš Jo! Ir jeigu anie būtų akli ir kurti, jeigu jų sielos būtų apmirę, o protas aptemęs, tai jie – raupsuotieji dėl savo kaltės, taptų prieštara savo pašaukimo uždaviniui. Šaukitės Jėzaus, kad juos išgydytų ir prikeltų!
Šaukitės Jo savo maldomis ir aukomis, atgailaujančios sielos! Sielą išgelbėti – tai užsitikrinti dangų savajai sielai. O išgelbėti kunigo sielą – tai išgelbėti daugelį sielų, nes kiekvienas kunigas yra tarsi tinklas, gaudąs sielas Dievui. Išgelbėti, teisingiau pasakius –pašventinti, dar kartą atšventinti kunigą – vadinasi, nunerti tokį mistinį tinklą. Visas šis laimikis yra šviesa, kuri švies jūsų amžinoje karūnoje.
Eik ramybėje!
1944 m. vasario 1 d.
32.1 Matau iš labai kuklių namų išeinančią porą.
Išoriniais laiptais žemyn leidžiasi labai jauna moteris, laikanti ant rankų susuptą į baltą drobę kūdikį.
Atpažįstu mūsų Motiną. Ji vis tokia pati: balto veido, šviesiais plaukais, liekna, meili visais savo judesiais. Apsirengusi baltai, apsigobusi šviesiai mėlynu apsiaustu, o galvą dengia baltas šydas. Vaikelį ji neša labai rūpestingai. Apačioje laiptų jau laukia Juozapas, vedinas pilku asilu. Jo drabužiai – šviesiai rudos spalvos, tunika ir apsiaustas taip pat. Jis žiūri į Mariją ir šypsosi. Marijai priėjus prie asiliuko, Juozapas perima vadeles į kairę ranką, o dešiniąja trumpam paima ramiai snaudžiantį vaikelį, kad Marija galėtų patogiai įsitaisyti ant balno. Tada atiduoda jai Jėzų, ir jie abu iškeliauja.
Juozapas eina šalia Marijos pėsčiomis. Jis rankoje laiko vadeles ir prižiūri, kad asiliukas neišklystų iš kelio ir kad neklupčiotų. Marija laiko Jėzų glėbyje, pridengusi Jį dar ir savo apsiaustu, nes bijo, kad Vaikelis nesušaltų. Abu sužadėtiniai kalbasi mažai, bet dažnai vienas kitam nusišypso.
Tikrai nepavyzdingai atrodantis kelias veda pro vietovę, kuri šiuo žiemos metu tokia nyki. Retkarčiais jie sutinka kokį keliauninką arba juos kas nors pralenkia, bet tokių mažai.
32.2 Pasirodo namai, o po to – miesto sienos. Sužadėtiniai įjoja pro vartus į miestą. Prasideda labai nelygus miesto grindinys! Jie sunkiai juda pirmyn, nes čia labai judru: kas akimirką reikia arba stabdyti asiliuką, arba jis pats suklumpa dėl duobėto kelio, šitaip sukeldamas nepatogumų Marijai ir Vaikeliui.
Siaura gatvė nelygi ir šiek tiek kylanti aukštyn pro aukštus namus su siauromis žemomis durimis ir mažais, į gatvę išeinančiais, langais. Virš namų ir terasų žvilgčioja maži šviesiai mėlyni dangaus lopinėliai. Gatvėje triukšminga. Jie sutinka daug pėsčiųjų ir raitų, taip pat asilų varovų su apkrautais naštomis gyvuliais. Pasitaiko sutikti ir karavanų, užimančių beveik visą kelią. Sutiko jie ir vieną romėnų legionierių būrį, sukėlusį daug triukšmo ginklų žvangėjimu ir pasagų kaukšėjimu, bet už posūkio jie pradingo akmenuotoje ir siauroje gatvelėje.
Juozapas pasuka kairėn. Kelias čia platesnis ir gražesnis. Tolumoje matau man jau pažįstamas dantytas mūro sienas. Netoli vartų, kur yra savotiškas tvartas nešuliniams gyvuliams, Marija nulipa nuo asiliuko. Aš sakau „tvartas“, nors tai lyg ir daržinė, o teisingiau pasakius – pašiūrė, kur pabarstyta šieno ir įtaisyti stulpai su žiedais, kad būtų galima pririšti keturkojus. Juozapas paduoda vienam jaunam vyriškiui keletą monetų ir gauna šiek tiek šieno, o iš šulinio, esančio viename kampe, atsineša vandenmaišyje vandens ir pagirdo asilą.
32.3 Tada eina prie Marijos, ir abu žengia link šventyklos. Pasuka į kolonomis apsuptą kiemą, kur sėdi prekijai (juos Jėzus vėliau su įkarščiu išvaikys), purplelių ir ėriukų pardavėjai bei pinigų keitėjai. Juozapas nuperka du baltus karvelius. Pinigų jis nekeičia. Atrodo, kad turi, ko reikia.
Juozapas su Marija eina prie vienų šoninių durų, į kurias veda aštuoni laipteliai – man atrodo, kad taip yra prie kiekvienų durų, todėl pati šventykla yra kiek iškilusi virš žemės. Už šių durų – didelis prieangis, kokie būna didžiųjų miestų namuose, tik čia jis žymiai didesnis ir labai išgražintas. Dešinėje ir kairėje yra po du altorius ar dvi stačiakampes konstrukcijas, kurių tikslas man kol kas neaiškus. Tai – žemos vonios, kurių išorinis kraštas keliais centimetrais aukštesnis už vidinį. Atskuba kunigas. Nežinau, ar jį pašaukė Juozapas. Kaip apvalymo auką Marija jam paduoda abu balandėlius. Žinodama, kas jų laukia, nusuku žvilgsnį į sunkaus portalo ornamentus, apžiūrinėju lubas, priekinį kiemą. O dabar, atrodo, kunigas apšlaksto Mariją vandeniu. Tikriausiai vandeniu, kadangi ant jos drabužių nesimato jokių dėmių. Kartu su karveliais Marija padavė kunigui ir pinigų (aš užmiršau tai paminėti). Dabar ji, kartu su Juozapu, lydimi kunigo, eina į tikrąjį šventyklos pastatą.
Dairausi į visas puses. Turtingai išpuošta patalpa. Pagal kolonas, ant sienų ir lubų, pilna skulptūrų – angelų galvučių, palmių, taip pat pagražinimų. Šviesa įeina per keistai ilgus siaurus langus – aišku, neįstiklintus – kurie išdėstyti įstrižai sienų. Manau, taip padaryta, kad pro juos nepatektų lietus.
32.4 Marija eina iki tam tikros vietos, o tada sustoja. Už kelių metrų prasideda kiti laipteliai, virš kurių matosi lyg ir altorius, o už jo – dar vienas pastatas. Maniau, kad esu šventovėje, o iš tikrųjų – tai statinys, supantis tikrąją šventovę – Šventų Švenčiausiąją, į kurią – man taip atrodo – gali įžengti tik kunigas. Tai, ką maniau esant šventove, yra tik uždaras prieangis, iš trijų pusių supantis šventovę, kurioje yra tabernakulis. Nežinau, ar gerai išsireiškiau, nes nesu inžinierius ar architektas.
Marija aukoja Vaikelį. Šis jau atsibudęs ir su nuostaba žvelgia tik keleto dienų amžiaus kūdikio akutėmis į kunigą, kuris paima Jį ir ištiesęs rankas į šventovę pakelia aukštyn, atsiremdamas į tą statinį, panašų į altorių.
Ritualas baigtas. Kūdikis atiduodamas motinai. Kunigas pasišalina.
32.5 Aplink stovi susirinkę smalsuoliai. Pro juos prasiskina sau kelią palinkęs šlubuojantis senolis su lazda. Tikriausiai, jis labai senas. Manau, kad jam daugiau kaip aštuoniasdešimt. Senolis prisiartina prie Marijos ir paprašo leisti akimirką palaikyti Mažutėlį. Ši su šypsena išpildo prašymą.
Simeonas, kurį visuomet maniau esant kunigų luomo, tėra eilinis tikintysis, bent jau sprendžiant pagal drabužius. Jis paima Vaikelį ir pabučiuoja. Jėzus jam, lyg sutrikęs, nusišypso: tai būdinga žindomiems kūdikiams veido išraiška. Atrodo, tarsi smalsiai stebėtų senolį. Šis vienu metu verkia ir juokiasi. Raukšlių vagomis blizgančiu srautu teka ašaros ir krenta ant ilgos žilos barzdos, į kurią Jėzus tiesia rankutes: Jį, tokį dar mažutį, traukia visa, kas juda, todėl ir rankos griebia viską, kad būtų galima geriau pamatyti. Juozapas ir Marija šypsosi, kaip ir čia esantieji, giriantys Vaikelio gražumą. Aš girdžiu šventojo senolio žodžius ir pastebiu Juozapo nustebimą bei Marijos susijaudinimą. Mažoji minia taip pat bemaž nustebinta bei sujaudinta, tačiau retkarčiais senolio žodžiai iššaukia jos juoką. Tai barzdoti vyrai ir pasipūtę sinedriono nariai, kurie, purtydami galvas, su ironiška užuojauta žvelgia į Simeoną. Galbūt jie mano, kad šis neteko proto senatvėje.
32.6 Bet iš Marijos veido dingsta šypsena. Ji labai išblykšta, kai Simeonas prabyla apie būsimą kančią. Nors ji tai ir žino, vis vien šie žodžiai perveria sielą. Ieškodama paguodos, ji palinksta arčiau Juozapo ir su skausmu širdyje glaudžia Vaikelį prie krūtinės. Lyg ištroškusi ji geria į save Onos-Fanuel žodžius. Pastaroji, kaip moteris, užjaučia Marijos skausmą ir kalba jai, kad amžinasis savo antgamtine galia sušvelnins jos kančios valandą:
– Moterie! Tas, kuris padovanojo savo tautai Atpirkėją, nepritrūks galios pasiųsti angelą, kad šis paremtų Tave skausme. Didžiosios Izraelio moterys visada gaudavo Viešpaties pagalbą, o Tu esi didesnė už Juditą ir Rachelę. Mūsų Dievas duos Tau širdį iš gryno aukso, kad atsilaikytum prieš skausmų jūrą, nes esi didžiausia kūrinijos moteris – Motina. O tu, Vaikeli, prisimink mane savo pašaukimo valandą!
Čia vizija baigiasi.
1944 m. vasario 2d.
32.7 Jėzus sako:
– Iš to, ką užrašei, reikia padaryti dvi išvadas.
Pirmoji: tiesa atsiskleidžia ne ritualu užsiėmusiam kunigui, kuris dvasia čia nedalyvauja, o eiliniam tikinčiajam.
Kunigas, kuris visuomet bendrauja su Dievu ir saugo, kas yra Dievo, kunigas, kuris visuomet atsisukęs į tai, kas yra virš kūno, būtų tuoj pat turėjęs pajusti, kas yra Kūdikis, paaukotas tą rytą šventykloje. Bet šitokį pažinimą pasiekia tik gyvas dvasia. Neužtenka vien nešioti rūbą, supantį miegančią, jei tik dar ne mirusią, dvasią. Panorėjusi, Ji, Dievo Dvasia, gali griaudėti ir žaibuoti, Ji gali sudrebinti žemę ir paveikti atbukusią dvasią. Tačiau visumoje Ji taip nesielgia. Ji – tvarkos Dvasia, o tvarka yra kiekviename kūrinyje ir jo veiksme. Todėl Ji išsilieja ir kalba ten, kur mato gerą valią, kad atitiktų savuosius įkvėpimus. Aš kalbu ne apie pakankamus nuopelnus, kurie leistų patirti Jos veikimą, nes tada Ji labai retai tepasirodytų; tu taip pat nepatirtum Jos apšvietimo.
Kaip vystyti šitą gerą valią? Reikia, kiek įmanoma labiau, gyventi vien Dievui: tikėjimu, paklusnumu, tyrumu, meile, didžiadvasiškumu ir malda. Aš sakau: ne išoriniais veiksmais, o malda. Tarp išorinių veiksmų ir maldos yra toks pat didžiulis skirtumas, kaip tarp dienos ir nakties. Malda – tai dvasios susivienijimas su Dievu. Po tokio susivienijimo tampama stipresniu ir ryžtingesnių vis labiau būti Dievo. O išoriniai veiksmai tėra vien įprotis, galintis turėti įvairias, bet visuomet egoistiškas, priežastis. Jūs pasiliekate, kas esate ir netgi daugiau: jūs apsunkinate save melagingumo arba tingumo kalte.
32.8 Simeonas turėjo šitą gerą valią. Gyvenimas nepagailėjo jam skausmo bei išbandymų, bet dėl to jis neprarado savo geros valios. Metų atneštos laimės ir nelaimės nepaveikė ir nesugriovė tikėjimo Viešpačiu ir Jo pažadais, nesumažino geros valios vis labiau išlikti vertu Dievo. Ir Dievas – dar prieš užsimerkiant ištikimojo tarno akims, tikėjusio, jog Man įžengus į dangų, jos vėl išvys skaisčią saulę, tik ne žemiškąją, o dieviškąją – Dievas pasiuntė jam savo Dvasios spindulį, nuvedusį į šventyklą, kad šis pamatytų pasaulio Šviesą.
„Šventosios Dvasios paragintas“, – sakoma Evangelijoje. O, kad žmonės žinotų, koks tobulas draugas yra Šventoji Dvasia! Koks vadovas, koks Mokytojas! Jeigu tik mylėtumėte ir šauktumėtės Jos, Švenčiausios Trejybės meilės, šviesų Šviesos, liepsnų Liepsnos, šios Dvasios, šios Išminties! Kiek daug jūs sužinotumėte iš to, ką taip reikia žinoti!
Žiūrėk, Marija (Valtorta), žiūrėkite, vaikai! Simeonas laukė visą gyvenimą, kad išvystų išsipildžiusi Dievo pažadą – Jo Šviesą. Jis niekada nepasakė sau: „Nenaudinga visuomet viltis ir melstis.“ Jis išlaukė. Jis matė tai, ko neįžvelgė nei kunigai, nei sinedriono nariai, kurie buvo pilni išdidumo ir tamsos. Jis matė Dievo Sūnų, Mesiją, Išganytoją tame Vaikelyje, sukėlusį jame šilumą ir džiaugsmą. Pamatyti Dievo šypseną ant Mano dar vaikiškų lūpų jam buvo atlygis už garbingą ir dievobaimingą gyvenimą.
32.9 Antrasis pamokymas glūdi Onos žodžiuose. Ši pranašė taip pat matė Manyje, naujai Gimusiame, Mesiją. Žinoma, pranašiškos malonės dėka. Bet paklausykite, paklausykite visi, ką ji kalba Mano Motinai, skatinama tikėjimo ir meilės! Pasisemkite iš to šviesos savajai dvasiai, kuri dreba šiais tamsos laikais ir šioje šviesos šventėje!
„Tas, kuris padovanojo mums Atpirkėją, nepritrūks galios pasiųsti angelą, kad šis sustiprintų tave ir jus skausme.“ Prisiminkite, jog Dievas atidavė pats save, kad sunaikintų šėtono darbus sielose. Tai argi Jis nepajėgs nugalėti jus kankinančius dabar demonus? Argi Jis negali nušluostyti jūsų ašarų, išvaikyti tuos demonus ir vėl pasiųsti savo Pateptojo ramybę? Tai kodėl jūs tikėjimu neprašote šito? Tikru, tvirtu tikėjimu, prieš kurį daugybės jūsų klaidų užrūstinto Dievo griežtumas pavirsta šypsena ir atlaidumu, o tai reiškia pagalbą. Jo palaiminimas tarsi vaivorykštė teapgaubia šią žemę, savanoriškai skęstančią kraujo tvane!
Pamąstykite: nubaudęs žmones tvanu, Tėvas pasakė sau ir savo patriarchui: „Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės. Niekada daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs “. Ir Jis išlaikė tartą žodį, nebeatsiuntė daugiau tvano. Bet jūs, kaip dažnai jūs sakote sau ir Dievui: „Jeigu šį kartą būsime išgelbėti, jeigu tu mus išgelbėsi, mes daugiau nebekariausime, niekada!“ Tačiau nuolatos elgetės vis blogiau ir labai dažnai jūs, melagiai, neparodot pagarbos nei savo Viešpačiui, nei savajam žodžiui! Vis dėlto Dievas jums dar kartą padėtų, jeigu daugybė tikinčiųjų melstų Jį tikėjimu ir stipria meile.
Jūs, kurių nėra tiek daug, kad atsvertų nuolat keliančiųjų Dievo rūstybę skaičių, pasilikite Jam ištikimi, nežiūrint vis labiau artėjančių būsimų baisių dienų. Padėkite prie Dievo kojų savo vargus ir rūpesčius! Jis atsiųs jums savo angelą, kaip kad buvo atsiuntęs pasauliui Išganytoją. Nebijokite! Vienybėje stovėkite po kryžiumi. Jis visuomet nugalėdavo persekiojimus to šėtono, kuris ateina su žmonių barbariškumu ir gyvenimo širdgėlą, kad atvestų jus į nusiminimą, t. y. atsiskyrimą nuo Dievo.
33.1 Pabusti šį rytą man buvo tikrai saldu. Dar pusiau miegodama išgirdau tyrą balsą, švelniai ir lėtai dainuojantį lopšinę. Atrodė, lyg tai būtų kalėdinė piemenų giesmė, taip šventiškai ir pakiliai ji skambėjo. Sekiau tuos žodžius, klausiausi balso, kol visiškai pabudau. Jau visai pabudusi ir suvokdama tariau: „Sveika, Marija, malonės pilnoji!“ Nes tai buvo Motina, kuri dainavo. Jos balsas sustiprėjo, kai Ji man atsakė:
– Ir aš sveikinu tave. Eikš ir būk laiminga!
Ir aš Ją pamačiau Betliejaus namuose, Jai skirtame kambaryje. Ji migdė Jėzų. Čia buvo Marijos audimo staklės ir siuviniai. Atrodė, jog Marija padėjo į šalį savo darbą, norėdama pervystyti ir nuraminti Kūdikį, kuris jau buvo keleto, sakyčiau šešių–aštuonių mėnesių amžiaus, ir vėl ketino, Jį užmigdžiusi, imtis darbo.
Buvo pavakarys. Saulė jau beveik nusileidusi. Danguje plaukiojo purūs auksiniai debesėliai. Avys, grįždamos namo, dar skabė pilnoje gėlių pievoje likusias žoleles ir bliovė, pakėlusios snukučius.
Kūdikis negalėjo užmigti. Jį, atrodo, neramino dygstantys dantukai, o gal kokios kitos vaikiškos bėdos.
33.2 Kiek tai buvo įmanoma tamsoje, tą ankstyvą rytą aš užrašiau lopšinę ant skiautelės popieriaus. Dabar ją perrašiau:
Auksiniai debesėliai! Jie panašūs į Viešpaties aveles
gėlėtoje pievoje. O kita kaimenė žvelgia į jas.
Jeigu turėčiau ir visas šios žemės kaimenes,
mylimiausioji avelė būtum Tu...
Miegok, miegok, miegok, miegok, nebeverk...
Tūkstančiai spindinčių žvaigždučių žvelgia žemyn nuo dangaus.
O, teneverkia Tavo mielosios akys – žvaigždelės!
Safyro spalvos Tavo akys – žvaigždės mano širdies,
Tavo ašaros – mano skausmas, o, nebeverk!
Miegok, miegok, miegok, miegok, nebeverk...
Spindintys angelai, esantys rojuje – Tavo karūna,
Nekaltasis, Tavo žvilgsnis neša jiems laimę.
Bet Tu verki, Tau reikia mamos, motinos.
Ji prie Tavęs, ji liūliuoja tave.
Miegok, miegok, miegok, miegok, neverk...
Greit nušvis dangus, pasirodys ryto aušra.
Bet tavo mama dar nemiega, nes nori tave nuraminti.
Kai atsibusi, sakysi man: „Mama“, o aš tarsiu: „Sūnau“.
Kartu su pienu mano bučinys duos Tau maisto ir meilės.
Miegok, miegok, miegok, miegok, neverk.
Be motinos negali Tu gyventi, nors ir dangų sapnuotum.
Eikš, eikš! Aš užliūliuosiu Tave po savo šydu.
Tebus Tau pagalve mano krūtinė, o lopšiu – mano rankos.
Tau nėra ko bijoti – aš su Tavimi.
Miegok, miegok, miegok, miegok, neverk.
Noriu visada su Tavimi būti, Tu – mano širdies gyvybė.
Tarsi gėlelė miegi ant mano krūtinės.
Tyliau! Jis miega, gal mato Švenčiausiąjį Tėvą,
Kurio žvilgsnis nušluosto mano švelniausiojo Jėzaus ašaras.
Jis miega, miega, miega, miega ir nebeverkia daugiau...
33.3 Neįmanoma aprašyti šios scenos žavesio! Tai ne kažkokia moteris, liūliuojanti savo vaiką. Tai – šita Moteris ir šitas Vaikas! Todėl galima įsivaizduoti, koks žavesys, kokia meilė, koks tyrumas ir koks dangus glūdi šioje mažutėje didingoje ir mieloje scenoje, kurią džiugu prisiminti ir kurios melodija lydi mane. Aš ją vis kartoju, kad galėčiau perduoti kitiems. Deja, neturiu tyro sidabrinio Marijos balso, skaistaus Mergelės balso!.. Manasis labiau primena išsiderinusius vargonėlius. Bet tai neturi reikšmės. Stengiuosi, kiek įmanoma. Graži piemenukų giesmė prie Kalėdų Betliejaus!
Mama iš lėto supa medinį lopšį, bet kai Jėzus neužmiega, paima Jį į glėbį, atsisėda prie besikūrenančios ugnies ir švelniai liūliuoja Jį lopšine, kurią dainuoja du kartus, kol mažasis Jėzus užmerkia akeles, priglaudžia galvelę ir užmiega. Jo rožinis veidelis padėtas ant šiltos Mamos krūtinės, vieną rankelę Jis laiko prie veiduko, o kita – Jos glėbyje. Marijos šydo šešėlis uždengia šventąjį Vaikelį. Marija, atsargiai pakilusi, paguldo Jėzų į lopšį, uždengia apklotėliu, o virš lopšio pakabina šydą, turintį apsaugoti nuo uodų ir vėjo. Ji pati lieka stovėti, žiūrėdama į savo miegančiąją brangenybę.
Viena Jos ranka padėta ant širdies, o kita tebeguli ant lopšio, pasiruošusi būti čia pat, jeigu Jis kartais atsibustų; Ji palaimingai šypsosi, šiek tiek pasilenkusi. O tamsa ir tyla leidžiasi į žemę, pasiekdama ir Mergelės kambarėlį. Kokia ramybė! Koks grožis! Esu laiminga.
33.4 Vizija nėra didinga. Daugeliui ji pasirodys net nesvarbi, nes čia neatskleista nieko ypatingo. Tačiau man ji yra tikra malonė, taip aš ją vertinu, kadangi manoji siela prisipildė ramybės, tyrumo ir meilės, tarsi vėl būtų Motinos atgaivinta. Manau, jog šia prasme ji patiks ir kitiems. Juk mes esame „vaikai“. Ir tai gera. Mes norime patikti Jėzui. Mokyti ir komplikuoti žmonės tegalvoja ką nori, tevadina mus vaikiškais. Tai mums nerūpi! Ar ne?
1944 m. vasario 28 d.
34.1 Mano vidinis perspėtojas sako man:
„Pavadink šias kontempliacijas , kurias tau dabar parodysiu ir pasakysiu, pavadink „tikėjimo evangelija“, nes ji duodama tau ir kitiems tikėjimo galios ir jo vaisių paaiškinimui, kad būtume sustiprinti tikėjimo Dievu.“
34.2 Matau nedidelį baltą Betliejų, tarsi jauniklį, tupintį po spindinčiomis žvaigždėmis. Jį dalina tarsi kryžiumi dvi didelės gatvės. Viena prasideda dar už gyvenvietės ir yra pagrindinė, atvedanti ir vėl išvedanti iš miestelio. Antroji tik jungia kraštutines vietovės ribas, neišeidama už jų. Kiti keliai miestelį raižo įvairiai, čia nėra mums įprasto išplanavimo. Priešingai, jie prisitaikę prie nelygaus paviršiaus ir išsidraikiusių namų. Kai kada jie suka dešinėn, kai kada kairėn. Arba staiga įsijungia į kitą kelią, užuot vedę tiesiai tolyn. Vietomis matosi mažos aikštelės, tai skirtos prekybai, tai – šuliniui. Namai sustatyti netvarkingai, kartais tarp jų matosi likęs kampuotas žemės lopinėlis, ant kurio jau nebeįmanoma pastatyti dar ką nors naujo.
Man atrodo, kad turėtume ypač susidomėti viena iš tokių netvarkingai išsidraikiusių aikščių. Ji turėjo būti kvadratinė ar lyg daugiau ar mažiau stačiakampė. Bet dabar tapo tokia keista trapecija, kad galėjo būti ir trikampis nupjauta viršūne. Ilgesniajame gale stovi platus žemas pastatas – didžiausias vietovėje. Išorėje jį supa aukšta lygi mūro siena su dviem didžiulėmis dabar uždarytų vartų arkomis. Pirmajame pastato aukšte daug langų. Apačioje – kolonų galerijos, jos supa kiemus, kur apie arklių ir kitų gyvulių girdyklas mėtosi šiaudai ir atmatos. Prie nepuošnių kolonų įtaisyti žiedai gyvuliams pririšti; vienoje pusėje – didžiulė stoginė, skirta kaimenėms bei arkliams ir asilams. Man aiškėja, jog tai yra Betliejaus užeiga.
34.3 Abiejose kitose vienodo ilgio aikštės pusėse matosi namai ir trobelės, prieš kai kuriuos – maži sodeliai. O šiauresnėje pusėje, priešais pastogę vilkstinėms, stovi namelis su išoriniais laiptais, kurie per fasado vidurį veda į gyvenamąjį aukštą. Kadangi yra vėlu, gatvėje nieko nesimato. Tik pašviesėja žvaigždėmis nusėtas nakties dangus. Rytuose žvaigždės tokios gražios, gyvos ir didelės, jog atrodo esančios visai arti, tartum paliečiamos ranka, tos šviečiančios gėlės dangaus skliauto aksome. Pakeliu akis, norėdama pamatyti sustiprėjusios šviesos šaltinį. Neįprasto dydžio žvaigždė, panaši į mažą mėnulį, judėjo dangumi link Betliejaus tarsi karalienė, besitraukiant kitoms jai iš kelio lyg tarnaitėms – taip stipriai ji spindėjo, užgoždama aplinkines žvaigždes. Iš panašios į milžinišką safyrą ir iš vidaus spindinčios žvaigždės sklinda žemyn valkstis, kurioje spinduliuojančio safyro fone šviečia geltoni topazai, žali smaragdai, blizgantys opalai, kraujo raudonumo rubinai ir švelniai tviskantys ametistai. Viso pasaulio brangakmenių spalvos žaižaruoja šioje virpančioje valktyje, kuri nušviečia dangų tarsi būtų gyva. Tačiau pagrindinė sklindanti iš žvaigždės šviesa yra nuostabi blyškaus safyro spalva, sidabro mėlynumu užliejanti namus, o taip pat kelius ir Betliejaus, Išganytojo lopšio, žemę.
Tai jau nebe vargingas miestelis, mūsų akyse menkesnis ir už kaimą, o fantastiškas pasakų miestas, kur viskas iš sidabro. Net šaltinių bei šulinių vanduo primena judančius deimantus.
Dar stipriau sužibėjusi žvaigždė sustoja virš namelio, stovinčio siauresnėje mažosios aikštės pusėje. Žvaigždės nemato nei namelio, nei Betliejaus gyventojai, nes visi miega savo namuose. O šviesos srautas dar labiau sustiprėja, valktis dar stipriau suvibruoja, o tos šviesos bangos, dabar jau aiškiai matomos, pusračiais skleidžiasi danguje. Aplink esančios žvaigždės nudažo žaviomis spalvomis ne tik arti esantį dangaus plotą, bet ir kitas žvaigždes, tarsi norėdamos ir joms perteikti savo džiaugsmą.
Namelis paskęsta žaižaruojančioje brangakmeniais šviesoje. Mažosios terasos stogas, laipteliai iš tamsaus akmens, nedidelės durys – visa tai dabar virsta gryniausiu sidabru, apibarstytu perlais ir deimantais. Jokie karaliaus rūmai pasaulyje nėra turėję tokių laiptų kaip šie ir niekada neturės: tai laiptai, kuriais žengs angelai ir Dievo Motina. Mergelės, Nesuteptosios, kojos palies šią puošnybę, kojos, kurioms skirta stovėti ant Dievo sosto laiptelių.
Tačiau Mergelė to nemato. Ji budi prie Sūnaus lopšio ir meldžiasi. Jos sieloje – šviesa, šviečianti skaisčiau nei visa puošiantis žvaigždžių spindesys.
34.4 Pagrindinėje gatvėje pasirodo raitelių būrys. Vieni joja ant žirgų, kiti veda juos už pavadžių. Žingsniuoja kupranugariai, nešdami ant savęs žmones bei nešulius. Pasagų kaukšėjimas primena per akmenis krentančios vandens kaskados ūžesį. Prijoję aikštę, visi sustoja. Spindinčios žvaigždės šviesoje būrys atrodo tiesiog fantastiškai. Viskas blizga: puošnūs gyvulių pakinktai, nešuliai, raitelių drabužiai. Metalo, odos, šilko, brangenybių ir kailių blizgesys susilieja su didžiosios žvaigždės spindesiu. Spindi ir žmonių akys, šypsosi veidai, nes širdys nušviestos dar ir antgamtinio džiaugsmo liepsna.
Vedini gyvuliais tarnai nueina ieškoti karavanui pašiūrės, o trys raiteliai nulipa nuo žirgų, kuriuos tarnas tuoj pat nuveda, ir eina link namo. Jie parpuola ant kelių, paliesdami kaktomis žemę ir bučiuoja dulkes. Tai – trys didžiūnai, ką rodo jų turtingi drabužiai. Vienas, jojęs kupranugariu, yra tamsiaodis. Jis apsisiautęs etiopišku sniego baltumo šilkiniu apsiaustu, kurį ties kakta ir strėnomis prilaiko prabangūs lankeliai. Prie šono kabo durklas, o gal ir kardas, su perlais apsagstyta rankena. Kiti du nulipa nuo turtingai išpuoštų žirgų. Vienas iš raitelių apsirengęs prabangiu dryžuotu drabužiu, kuriame dominuoja geltona spalva: apsiausto gobtuvas ir diržas taip gausiai išsiuvinėti auksiniais siūlais, kad atrodo tiesiog kaip juvelyrinis dirbinys. Trečiojo raitelio aprangą sudaro į marškinius panašus šilkinis drabužis su ilgomis plačiomis kelnėmis, surauktomis ties kojų čiurnomis. Ant viršaus – puikus margas šalis, atrodantis lyg gėlių darželis. Jo galvą dengia deimantinės grandinėlės prilaikomas turbanas. Išreiškę pagarbą namui, kuriame gyveno Išganytojas, jie pakilo ir nuėjo į stoginę, kur tarnai buvo radę užeigą.
34.5 Čia regėjimas nutrūksta. Atsinaujino jis po trijų valandų, ir tada aš mačiau, kaip pagarbino Jėzų trys Išminčiai.
Jau diena. Priešpietis. Danguje skaisčiai šviečia saulė. Anų trijų raitelių tarnas pereina aikštę ir lipa mažojo namelio laiptais. Įeina, bet greitai vėl pasirodo ir grįžta į užeigą.
Iš ten išeina trys Išminčiai. Kiekvieną jų lydi tarnas. Jie pereina aikštę. Keletas praeivių atsisuka pažiūrėti į puošnius, lėtai ir iškilmingai žengiančius asmenis. Nuo pirmojo tarno pasirodymo iki dabar praėjo geras ketvirtis valandos, kas suteikė namelio gyventojams galimybę pasiruošti sutikti svečius. O šie šiandien išsipuošę dar labiau nei vakar vakare. Šilkiniai rūbai blizga, spindi brangakmeniai. Plevėsuoja ir žėruoja plunksnos ant galvos to, kuris užsidėjęs turbaną, papuoštą smulkiais brangiais deimantais.
Vienas tarnas neša inkrustuotą skrynią, apkaustytą gryniausiu auksu, antrasis – menišką taurę, kurios dangtelis ypatingai išpuoštas ir taip pat iš gryno aukso, trečiasis – platų žemą auksinį ąsotį, jo piramidės formos viršelis nusagstytas briliantais. Dovanos, atrodo, sunkios, nes tarnai jas neša įsitempę, ypač vargsta skrynios nešėjas.
Visi trys užlipa laiptais ir įeina į patalpą, ilgumo per visą namą. Per atidarytą saulės pusėn langą matosi sodelis. Abiejose šoninėse sienose atsiveria durys, pro jas žvelgia namiškiai: vyras, moteris ir trys ar keturi didesni bei mažesni vaikai.
34.6 Su Vaikeliu ant kelių sėdi Marija, šalia stovi Juozapas. Marija, pamačiusi įeinančius Karalius, atsistoja ir nusilenkia jiems. Ją labai puošia paprastas baltutėlis rūbas, dengiantis kūną nuo galvos iki kojų, nuo pečių iki švelnių riešų. Trys įėjusieji akimirkai sustoja, sužavėti tokiu grožiu. Šviesios jos kasos supo nuo susijaudinimo paraudusį veidą, švelniai šypsojosi akys, o burna prasivėrė pasveikinimui:
– Viešpats su jumis!
Jie prieina arčiau ir parpuolę meldžia, kad Ji atsisėstų. Tačiau patys nesėda. Kad ir kaip labai Marijos prašomi, lieka klūpėti, atsirėmę į kulnus. Už jų klūpi ir trys tarnai, kurie suklupo, vos peržengę slenkstį. Atneštuosius daiktus jie laiko pastatę prieš save ir laukia.
Išminčiai žiūri į Vaikelį, kuris, kaip man atrodo, dabar gali būti devynių–dvylikos mėnesių, toks jis judrus ir stiprus. Jis stovi ant Motinos kelių, šypsosi ir čiauška paukštelio balsu. Aprengtas taip pat baltai, kojytės apautos mažais sandaliukais. Jo drabužis – tai maža tunikėlė, iš po kurios matosi nenurimstančios kojelės ir rankytės, siekiančios prie visko prisiliesti, o visų pirma – prie savojo veidelio, nuostabiai gražaus, tamsiai mėlynomis spindinčiomis akelėmis, ir prie burnelės, kuriai besišypsant skruostuose atsiranda duobutės ir pasimato pirmieji dantukai. Garbanėlės atrodo tarsi padengtos aukso dulkėmis, taip jos blizga, tokios jos lengvutės.
34.7 Vyriausiasis Išminčius kalba už visus. Jis pasakoja Marijai, kaip praeitą gruodį jie pamatę neregėto spindesio naują žvaigždę danguje. Žvaigždėlapyje ji niekada nėra buvusi pažymėta, apie ją niekas nežinojo. Nežinomas ir jos vardas, nes tokio neturėjo. Ji užtekėjo iš Dievo įsčių, kad paskelbtų žmonėms džiugiąją tiesą, dieviškąją paslaptį. Bet žmonės nekreipė į ją dėmesio, nes jų sielos skendo purve. Jie nepakėlė žvilgsnio į Dievą ir nepajėgė išskaityti, ką Jis – per amžius tebūna Jis už tai šlovinamas – parašė dangaus skliaute spindinčių žvaigždžių pagalba.
O jie pamatė ir pasistengė suprasti Jo balsą. Paaukojo miegą, nors ir trumpą, bet gaivinusį jų sąnarius, užmiršo valgymą ir gilinosi į Zodiako ženklų pasaulį. Žvaigždžių išsidėstymas, laikas ir metų laikas bei astronominių susidūrimų apskaičiavimas atskleidė jiems žvaigždės vardą ir paslaptį. Vardas buvo „Mesijas“, o paslaptis – „Mesijas gimė“. Tuomet ir iškeliavo pagarbinti Jo, kiekvienas atskirai, nieko nežinodami vienas apie kitą. Keliavo dieną ir naktį per kalnus ir upes, per slėnius ir dykumas Palestinos kryptimi, nes šia linkme judėjo žvaigždė, kiekvienam jų rodydama kelią iš skirtingų žemės taškų. Susitiko anapus Negyvosios jūros, kur suvedė juos Dievo valia. Toliau keliavo jau kartu. Amžinasis padarė jiems stebuklą, nes suprasdavo vienas kitą, kalbėjusį tik savo krašto kalba.
Taip jie atvyko į Jeruzalę, kur turėjo būti Jeruzalės Karalius Mesijas, žydų Karalius. Bet virš šio miesto dangus uždengė žvaigždę. Jų širdys sudrebėjo. Jie klausinėjo save, gal tapę neverti Dievo. Bet sąžinė juos nuramino, ir jie nukeliavo pas karalių Erodą, kad sužinotų, kuriuose rūmuose reikia ieškoti naujai gimusio Karaliaus, kurio pagarbinti ir atvykę. Tada karalius sušaukęs vyriausiuosius kunigus bei Rašto žinovus ir paklausęs, kur turėjęs gimti Mesijas. Šie atsakę: „Judėjos Betliejuje“.
Iškeliavus jiems iš miesto, žvaigždė vakare suspindėjo dar skaičiau nei anksčiau. Dangus priminė ugnies jūrą. O tada ji sustojo ir kartu su kitų žvaigždžių šviesa apgaubė šitą namelį. Taip jie suprato, kur yra Dieviškasis Vaikelis, ir štai dabar yra čia, šlovina Jį, atnešę dovanų ir dar daugiau – savo širdis. Jos niekada nepaliaus garbinę Dievą už suteiktas malones ir visada mylės jo Sūnų, kurį pamatė šventame Žmogaus kūne. Po to jie ketino grįžti pas karalių Erodą ir papasakoti apie visa tai, nes šis taip pat pageidavęs Jį pašlovinti.
34.8 – Štai čia yra auksas, kuris dera Karaliui, čia – smilkalai, derantys Dievui, o čia, Motina, yra mira, nes Tavo Sūnus yra kartu Dievas ir Žmogus. Gyvendamas kūne kaip Žmogus – Jis patirs žmonių priešiškumą ir neišvengiamą mirties būtinybę. Mūsų meilė nenorėtų ištarti šitų žodžių, mes norėtume, kad Jis gyventų amžinai ir kūne. Bet, Moterie, jeigu mūsų ženklai, o juo labiau sielos neklysta, Tavo Sūnus yra Išganytojas, Dievo Pateptasis; ir todėl, kad išgelbėtų Pasaulį, Jis turės prisiimti Pasaulio nuodėmes, už kurias yra skirta mirtis. Šitas balzamas skirtas tam, kad atėjus valandai Jo kūnas, nors ir šventas, nesugestų ir nesuirtų iki Jam prisikelsiant. Vardan šios dovanos teprisimins Jis mus, teišgelbės savo tarnus ir tepadovanos jiems savo Karalystę. O dabar gal Motina nors trumpam atiduos mūsų meilei savo Vaikelį, kad per Jį būtume pašventinti. Norėtume pabučiuoti Jo kojeles, kad ant mūsų nusileistų dangaus palaiminimas.
Marija tuo laiku įveikė savo sutrikimą, kurį sukėlė joje Išminčių žodžiai, ir paslėpė liūdesį po šypsena. Ji paduoda Vaikelį vyriausiajam, kuris Jį bučiuoja ir susilaukia Kūdikėlio glamonių. Tada perduoda Jį kitiems dviems.
Jėzus šypsosi, žaidžia su jų grandinėlėmis ir kutais, susidomėjęs stebi atvertą skrynią, pilną geltonų blizgančių daiktų. Džiūgauja pamatęs spalvingą vaivorykštę, kai saulės spinduliai atsimuša į briliantais papuoštą indo su mira dangtelį.
34.9 Dabar jie atiduoda Vaikelį Marijai ir pakyla. Pasikelia ir Marija. Jaunesniajam Išminčiui paliepus savo tarnui išeiti, jie vienas po kito nusilenkia. Dar truputį pakalba, nes nesinori išeiti iš šitų namų. Jų akyse susijaudinimo ašaros. Pagaliau, lydimi Marijos ir Juozapo, pasuka durų link. Jėzus veržiasi iš Motinos glėbio, norėdamas paduoti rankutę vyriausiajam. Ir štai Jis, Marijos ir Išminčiaus laikomas už rankų, netvirtais žingsneliais tipena per kambarį ir juokiasi užmynęs ten, kur saulės spinduliai nušviečia grindis.
Priėję slenkstį – neužmirškime, kad patalpa tokio pat ilgio kaip ir namas, – Išminčiai atsisveikina, dar kartą atsiklaupdami ir pabučiuodami Jėzui kojas. Marija pasilenkia, paima Vaikelio rankutę ir vedžioja ją, laimindama kiekvieną Išminčių. Tai pirmasis kryžiaus ženklas , padarytas Jėzaus rankute Marijos pagalba. Tada trys Išminčiai nusileidžia laiptais žemyn. Karavanas jau laukia. Besileidžiančios saulės spinduliuose blizga žirgų pakinktai. Mažojoje aikštėje susirinkusi minia, norėjusi dalyvauti neįprastame reginyje.
Jėzus juokiasi, ploja rankutėmis. Motina Jį pakelia ir pastato ant plačių turėklų laiptų aikštelėje. Kad Jis nenugriūtų, ranka prilaiko už krūtinėlės. Juozapas kartu su Išminčiais nulipa į apačią ir kiekvienam prilaiko balnakilpes, šiems sėdantis ant žirgų ir kupranugario.
Išminčiai ir tarnai jau ant žirgų pasiruošę iškeliauti. Duodamas ženklas iškeliauti. Išminčiai nulenkia žemai savo galvas paskutiniam atsisveikinimui. Nusilenkia ir Juozapas, ir Marija. Po to Ji paima Jėzaus rankelę, mojuoja ja ir daro kryžiaus ženklą, laimindama.
34.10 Kalba Jėzus:
– Ką gi turėčiau dabar pasakyti jums, sielos, kurios nesijaučiate tvirtos tikėjime?
Išminčiai iš Rytų šalies neturėjo nieko, kas užtikrintų jų tikėjimą; nieko antgamtiško, tik savo astronominius apskaičiavimus ir apmąstymus apie tai, jog tyras gyvenimas veda į tobulybę. Bet jie turėjo patį tikėjimą. Jie tikėjo ir mokslu, ir sąžine, ir dieviškuoju gerumu. Mokslas leido jiems įtikėti, kad naujoji žvaigždė yra būtent „ta“, kurios žmonija laukė jau ištisus šimtmečius – skelbianti Mesiją. Jie tikėjo sąžinės balsu. Išgirdę kalbant „dangų“, jie tarė sau: „Tai yra žvaigždė, kuri skelbia Mesijo atėjimą.“ Pasitikėjo jie ir Dievo gerumu, kadangi buvo įsitikinę, jog Jis jų nesuklaidins ir visokiais būdais padės pasiekti tikslą, kadangi jų ketinimai buvo nuoširdūs.
Ir jiems pavyko, jie vieni suprato šį ženklą, nors žvaigždžių aiškintojų buvo daug. Bet tik jie vieni turėjo sielose ilgesį suprasti Dievo žodžius vieninteliu tikslu – šlovinti ir garbinti Dievą.
34.11 Jie neieškojo naudos sau. Atvirkščiai, rūpinosi, darė išlaidas ir nereikalavo už tai jokio atlyginimo iš žmonių. Vien troško, kad Dievas juos prisimintų ir išgelbėtų amžinybei. Negalvodami apie būsimą žemišką atlyginimą, nesirūpino ir žemiškais kelionės reikalais. O juk galėjo kelti sau įvairiausius klausimus: „Ar verta taip toli keliauti į kraštus, kur kalbama svetima kalba? Ar patikės ten manimi? O gal uždarys į kalėjimą kaip šnipą? Ar padės kas įveikti dykumas, pereiti kalnus ir upes? O karštis? O vėjas plokščiakalniuose? O pavojus susirgti drugiu pelkėtose vietovėse? Jeigu patvintų upės, kaip reikėtų jas pereiti? Maistas neįprastas, įvairūs papročiai... ir... ir...“
Taip gudrautumėte jūs. Tačiau jie to nedarė, o atvirai ir su šventa drąsa pasakė: „Tu, Dieve, skaitai mūsų širdis. Matai, koks mūsų tikslas. Pasitikime, vadovauk mums. Suteik mums nežemiškąjį džiaugsmą pašlovinti Tavo Antrąjį asmenį, tapusį Žmogumi pasaulio išganymui!“
Ir tai viskas. Jie iškeliavo iš tolimosios Indijos . Iškeliauja nuo Mongolijos kalnynų, virš kurių skraido tik ereliai ir grifai, kur Dievas kalba vėjo bei sraunių upelių ūžesyje ir rašo paslaptingus žodžius didžiulėse sniego platybėse. Iškeliauja iš kraštų, kur prasideda Nilas, ta žaliai melsva juosta, įsiliejanti į žydrą Viduržemio jūros širdį. Nesulaiko jų nei kalnai, nei girios, nei smėlio dykumos, tie išdžiūvę okeanai, pavojingesni ir už jūras. Naktimis šviečia virš jų žvaigždė, neleisdama pamiegoti. Kas ieško Dievo, to viršžmogiškam norui bei siekiamam tikslui traukiasi iš kelio žmogiški įpročiai.
Žvaigždė pradėjo jiems šviesti šiaurėje, rytuose ir pietuose, bet Dievo stebuklo galia vedė visus tris į tą pačią vietą. Užbėgdamas už akių Sekminių išminčiai Dievas padaro stebuklą – suteikia jiems dovaną suprasti ir būti suprastais, kaip tai yra rojuje, kur kalbama tik viena, Dievo kalba.
34.12 Tik vieną kartą jie išsigąsta... kai dingsta žvaigždė. Bet iš nusižeminimo, kurį turėjo tikrai didelį, jie nepagalvoja, kad taip atsitiko dėl kitų blogumo, kadangi pasileidusi Jeruzalė nebuvo verta matyti žvaigždę. Priešingai, jie manė esą patys neverti Dievo, baiminosi ir drebėjo, pasiruošę prašyti atleidimo.
Bet sąžinė juos nuramino. Sielos, įpratę mąstyti, turi labai jautrią sąžinę, ištobulintą nuolatiniu savęs stebėjimu ir griežta savikritika. Jų viduje yra veidrodis, kuriame atsispindi ir mažiausios kasdieninių įvykių dėmelės. Jis yra paverstas mokytoju, kuris įspėja ir pabara, padarius jiems, ne, ne padarius, o vien tik pažvelgus į klaidą, pasisukus į žmogiškąją silpnybę. Ir atsistoję prieš šitą mokytoją, šitą rimtą ir skaidrų veidrodį, jie žino, jog nebus meluojama. Šį kartą jis juos nuramino, jie vėl įgavo jėgų.
„O! Kaip gera yra jausti, kad mumyse nėra nieko, kas būtų priešinga Dievui. Jausti, jog Jis su palankumu žiūri į ištikimo vaiko sielą ir ją laimina. Šitas jausmas didina tikėjimą, pasitikėjimą, viltį, tvirtumą ir kantrybę. Dabar – audros metas, tačiau jis praeis, nes Dievas mane myli ir žino, jog ir aš Jį myliu. Jis nesiliaus man padėjęs.“ – taip kalba tie, kurie turi ramybę, gimstančią iš tyros sąžinės – visų jūsų veiksmų valdovės.
34.13 Jau sakiau: jie nusižeminę, nes buvo tikrai didūs. O jūsų gyvenime ar neatsitinka priešingai? Jeigu kuris, dėka savo pasipūtimo ir kvailų garbinimų, išeina į priekį ne todėl, kad yra didelis, o kad yra savavalis, toks niekada nebus nusižeminęs. Yra nelaimingųjų, kurie jaučiasi esą pusdieviai, nors teturi viršininko vietą pas kurį nors galingąjį arba yra tarnautojas įstaigoje, ar partijos veikėjas, taigi – tėra tarnas tų, kurie jį tokiu padarė. Kokie jie apgailėtini!..
O trys Išminčiai buvo tikrai iškilūs: visų pirma – dėl antgamtinių dorybių, antra – dėl savo žinių, trečia – dėl turtų. Tačiau save laikė nieku – žemės dulkėmis prieš Dievą, Aukščiausiąjį, kuris šypsodamasis kuria žvaigždes ir paberia jas tarsi kviečio grūdus, kad pradžiugintų angelų akis jų spindėjimu.
Jie jaučiasi esą maži prieš Dievą, prieš Aukščiausiąjį, sukūrusį planetą, kurioje jie gyvena ir kurią Jis taip įvairiai išpuošė. Maži prieš nepralenkiamąjį neišmatuojamų darbų Menininką, štai čia piršto spustelėjimu sukūrusį nedidelių kalvų viršūnę, o ten – kalnų ir jų viršūnių grandinę tarsi kokį žemės stuburkaulį, žemės, to begaliniai didelio kūno, kurio gyslos yra upės, dubuo – ežerai, o širdis – vandenynai, kurio drabužis – miškai, o debesys – burės, papuošalai gi – ledynai, kurio brangakmeniai – tai visų vandenynų turkiai ir smaragdai, opalai ir berilai, kartu su miškais ir vėjais giedantys didžiąją Viešpatį šlovinančią giesmę.
Jie, turintieji išmintį, jaučiasi esą niekis prieš Aukščiausiąjį, prieš Dievą, iš Kurio ateina išmintis ir Kuris jiems davė dar geresnes akis už tas, kuriomis matome žemiškus daiktus – sielos akis, gebančias perskaityti žodį daiktuose, o ne žmogaus ranka, bet Dievo minčių parašytą žodį.
Būdami turtingi, jie jaučiasi esą niekis prieš Viešpaties turtingumą, nes teturi tik vieną atomą, o Jis valdo Visatą, barsto žvaigždynuose metalus bei brangakmenius ir lieja antgamtės pilnybę, neišsemiamą pilnybę į širdį to, kuris Jį myli.
34.14 Atvykę prie namo pačiame vargingiausiame Judėjos mieste, jie nesistebi ir nesako: „Ne, tai neįtikėtina!“, o klaupiasi, parpuola, nulenkdami pirmiausia širdis, ir šlovina: už šios vargingos mūro sienos yra Dievas, Tas, kurio jie visada šaukėsi, nors niekada nebuvo išdrįsę turėti net mažiausios vilties kada nors pamatyti. Jie šaukėsi Dievo visų žmonių labui. O! Išminčiai tetroško vieno: išvysti ir turėti Jį kitame gyvenime, kur nėra nei aušros, nei vakaro.
Jis ten, už vargingos mūro sienos. Jo vaikiška širdelė, kuri kartu yra ir Dievo širdis, tikriausiai girdi plakant ir jų, trijų gatvės dulkėse klūpančių ir šlovinančių širdis: „Šventas, šventas, šventas, tebūnie palaimintas Viešpats, mūsų Dievas, garbė Jam dangaus aukštybėse ir ramybė Jo tarnams! Šlovė ir garbė, garbė ir šlovė Jam!“ Šitaip meldžiasi meile plakančios širdys. Nuoširdžiai melsdamiesi jie praleidžia naktį ir rytą iki susitikimo su Dieviškuoju Vaikeliu. Prie šito altoriaus – Mergelės su Dieviškąja Ostija – jie eina ne taip, kaip jūs, kurių sielos pilnos žmogiškų rūpesčių.
Jie užmiršta miegą ir valgį. Pasiima pačius gražiausius drabužius ne iš žmogiškos tuštybės, o tam, kad pagerbtų karalių Karalių. O į karališkus rūmus didikai įžengia tik su gražiausiuoju apdaru. Tai ar ne teisinga, kad pas šitą Karalių jie atvyksta apsirengę šventiniais drabužiais? Kokia dar didesnė šventė gali būti už šitą?!
O! Savo tolimuosiuose kraštuose jie turėdavo deramai pasipuošti, kad būtų šventiškai sutikti ir pagerbti jų luomo žmonės. Todėl yra teisinga padėti prie Aukščiausiojo Karaliaus kojų purpurą ir perlus, šilkus ir brangių plunksnų papuošalus, kurie, beje, visi yra Jo kūriniai: žemiškieji daiktai taip pat turi išreikšti pagarbą jų Kūrėjui. Jie būtų buvę laimingi, jeigu Vaikelis būtų paliepęs Išminčiams patiems atsigulti ant grindų, kad pereitų per juos tarsi per gyvą kilimą savo mažais vaikiškais žingsneliais – Jis, pavedęs žvaigždynus tiems, kurie tėra dulkės ir dar kartą dulkės.
34.15 Jie nusižeminę ir didžiadvasiški bei paklusnūs Aukščiausiojo „balsams“, kurie įsako atnešti dovanų užgimusiam Karaliui. Jie ir atneša. Nesako: „Jis turtingas, Jam šito nereikia. Jis – Dievas, todėl nepažins mirties.“ Išminčiai paklūsta. Jie pirmieji padeda Išganytojui neturte. Kaip pravartus auksas Tam, kuris rytoj jau bus bėglys! Kaip reikšmingi aliejai Tam, kuris neužilgo bus nužudytas! Kokie mieli jų smilkalai Tam, kuris būdamas begaliniai tyras, turi pakęsti žmonių ištvirkavimo bjaurų dvoką!
Vienas kitam jie taip pat rodo nusižeminimą, didžiadvasiškumą, paklusnumą ir didelę pagarbą. Dorybės gimdo naujas dorybes. Į Dievą nukreiptos dorybės tampa dorybėmis ir artimo atžvilgiu. Pagarba virsta artimo meile. Vyriausiąjį jie paprašo kalbėti už visus, jis pirmasis gauna Išganytojo pabučiavimą, pirmasis palaiko Jo rankelę. Juk kiti dar galės Jį pamatyti, o jis – ne, nes yra senas, ir artinasi jo grįžimo pas Dievą diena. Jis pamatys Kristų tik po Jo skausmingos mirties ir seks paskui Jį išgelbėtųjų būryje, grįžtant į Dangų. Tačiau čia, žemėje, daugiau Jo nebepamatys. Čia jį maitins mažos Kristaus rankelės, patikėtos jo raukšlėtajai, šiluma.
Kiti jam nepavydėjo. Tik rodė didesnę pagarbą senajam Išminčiui. Tikriausiai jis jos labiau ir nusipelnė per ilgesnį laiką. Dievo vaikelis tai žino, tik Jis, Tėvo Žodis, dar nekalba, bet Jo veikimas jau yra žodis, ir tebūnie jis pašlovintas, pažymėjęs šį privilegijuotuoju.
34.16 Tačiau, mano vaikai, dar dvi pamokos išplaukia iš šios vizijos. Tai Juozapo laikysena, jo, mokančio būti „savo“ vietoje – tyrumo bei šventumo saugotoju ir gynėju, tik ne kitų teisių užgrobėju. Štai Marija su Jėzumi priima pagarbą ir pasveikinimą. Juozapas savo viduje džiaugiasi tuo ir neliūdi, kad yra antrinė figūra. Juozapas teisingas, jis – teisusis, visuomet išliekąs teisingu. Taip pat ir šią valandą. Džiaugsmas jo neapsvaigina. Jis lieka nusižeminęs ir teisingas.
Juozapas džiaugiasi dovanomis, bet ne dėl savęs, o todėl, jog mano galėsiąs palengvinti Sužadėtinės ir mylimojo Vaikelio gyvenimą. Gobšumo jis neturi. Yra darbininkas, tokiu ir liks, kad būtų lengviau ir patogiau gyventi jo abiems meilėms. Nei jis, nei Išminčiai dar nežino, jog šios dovanos bus reikalingos, jiems išbėgant ir gyvenant svetimame krašte, kur turtai bei turimi daiktai nyksta kaip vėjo gainiojami debesys. Jos bus naudingos, grįžtant į gimtus namus, kur neberas nei senųjų užsakovų, nei darbo įrankių. Bus išlikę tik nuogos sienos, kurias Dievas apsaugos, kadangi čia Jis susijungė su Mergele ir tapo Kūnu.
Juozapas, Dievo ir Jo Motinos, Aukščiausiojo Sužadėtinės, globėjas yra taip nusižeminęs, kad net prilaiko šių vasalų balnakilpes. Jis – tik vargšas dailidė, nes žmogaus puikybė atėmė iš Dovydo palikuonių jų karališkąsias teises ir turtus. Tačiau Juozapas išlieka karaliaus palikuoniu ir išlaiko karališkąsias savybes. Jam tinka žodžiai: „Jis buvo nusižeminęs, nes buvo tikrai didis.“
34.17 Ir paskutinė miela ir būdinga išvada: palaiminimui, šiam šventam gestui, Jėzaus rankutę, dar negalinčią šito savarankiškai padaryti, paima Marija.
Marija visuomet yra Ta, kuri paima ir vedžioja Jėzaus ranką. Taip pat ir dabar, kai Jėzus pats laimina. Tačiau kartais Jo perverta iškankinta ranka nusvyra, nes Jis supranta būsiant nenaudingu palaiminimą, kurį jūs žlugdot. Mano ranka nusileidžia jums papiktinus, nes prakeikiate Mane. O Marija, pabučiuodama šią ranką, pašalina tą nenorą. O! Mano Motinos pabučiavimas! Kas jam gali atsispirti! Švelniais pirštais ji paima Mano ranką ir meiliai verčia Mane laiminti. Aš negaliu Jos atstumti. Tačiau būtina eiti prie Jos ir prašyti būti Užtarėja.
Dar prieš tapdama jūsiške, Ji buvo Mano Karalienė. Jos meilė jums tokia atlaidi ir kantri, kad net Mano meilė nėra tokia. Taip pat be žodžių Ji užstoja tik savo ašarų perlais ir primindama Manąjį kryžių, kurio ženklą Ji vedžiojo ore, sakydama: „Tu esi Išganytojas. Gelbėk!“
34.18 Štai, vaikai, tokia yra „Tikėjimo Evangelija“ Išminčių scenoje. Mąstykite apie ją ir darykite tą patį savo pačių gerovei!
1944 m. birželio 9 d.
35.1 Mano dvasia mato tokį vaizdą:
Naktis. Labai mažoje patalpėlėje Juozapas miega savo guolyje. Ilsisi ramiu miegu to, kuris sąžiningai ir uoliai pasidarbavo.
Matau jį tamsiame kambaryje, kuris užlietas blyškia mėnulio šviesa, patenkančia pro pravertą langą. Atrodo, kad jam gal buvo per šilta tokioje mažoje patalpoje arba jis norėjo, kad truputis šviesos padėtų laiku atsikelti prieš prašvintant. Guli jis ant šono ir per miegus šypsosi. Kas žino, ką jis mato sapne. Bet štai šypseną pakeičia liūdnumas. Jis giliai atsidūsta, tarsi kankinamas slogučio, ir staiga prabunda.
Atsisėda guolyje, patrina akis ir apsidairo. Pažiūri pro nedidelį langą, pro kurį skverbiasi šviesa. Gili naktis, bet jis čiumpa gale kojų pasidėtąjį drabužį ir, vis dar tebesėdėdamas ant guolio krašto, velkasi jį virš baltos, trumpomis rankovėmis tunikos, su kuria miegojo. Atmeta apklotą ir, nuleidęs kojas, ieško sandalų. Apsiauna ir susiriša. Tada atsistoja ir eina link durų, esančių prieš jo guolį, bet ne link tų, kurios yra šone ir veda į didžiąją patalpą, tą pačią, kur buvo priimti Išminčiai. Lengvai pabeldžia pirštų galiukais.
Aiškiai matyti, jog jis išgirdo pakvietimą įeiti, nes atsargiai praveria duris ir įėjęs vėl jas tyliai uždaro. Su savimi jis turi aliejinį žibintą, kuris vos spindi. Juozapas įeina į mažutį, ne ką didesnį už jo paties kambarėlį. Čia stovi žemas gultas, greta – lopšys, o kampe vos spindi žibinto liepsnelė, primenanti žvaigždutę; ji leidžia matyti, tačiau netrukdo miegantiems.
35.2 Bet Marija nemiega. Šviesiai apsirengusi Ji klūpo greta lopšio, meldžiasi ir budi prie ramiai miegančio Jėzaus, kuris yra tokio pat amžiaus kaip ir per Išminčių apsilankymą: tai maždaug vienerių metų amžiaus Vaikutis, gražus, rausvas, šviesiais plaukeliais. Jis miega, paslėpęs garbanotą galvelę pagalvėje, suspausta į kumštį rankele parėmęs smakrelį.
– Tu nemiegi? – tyliai klausia nustebęs Juozapas. – Kodėl? Gal Jėzui negerai?
– Ne, ne! Viskas gerai! Aš meldžiuosi. Bet tikriausiai jau greit eisiu miegoti. Ko atėjai, Juozapai? – Marija kalba tebeklūpėdama.
Juozapas atsako tyliai, kad nepažadintų vaikelio. Bet jis susijaudinęs.
– Turime tučtuojau iškeliauti. Tuoj pat! Paruošk skrynią, sudėk ką tik gali į maišą. Visa kita padarysiu aš, paimsiu, kas tik įmanoma... Brėkštant turime iškeliauti. Išeitume dar anksčiau, bet reikia pasikalbėti su šeimininke...
– Kodėl privalome bėgti?
– Paaiškinsiu vėliau. Tai – dėl Jėzaus. Angelas man pasakė: „Paimk Vaikelį su Motina ir bėk į Egiptą.“ Privalome negaišti. Paruošiu, ką tik galiu.
35.3 Marijai neverta sakyti, kad negaištų. Vos tik išgirdusi minint angelą, Jėzų ir bėgimą, ji jau suprato, jog Vaikelis pavojuje. Pakilo blyškesnė už vašką, ranka baimingai spausdama krūtinę. Ji tuojau pat pradeda vikriai ir nepasimesdama krauti drabužius į skrynią ir platų maišą, kurį pasitiesė ant dar nepaliesto guolio. Ji išsigando, bet savitvardos nepraranda. Viską daro greitai ir rūpestingai. Kiekvieną kartą praeidama pro lopšį, pažvelgia į nerūpestingai miegantį Jėzų.
– Ar tau padėti? – retkarčiais paklausia Juozapas, įkišdamas galvą pro pravertas duris.
– Ne, ačiū. – taip Marija atsako kiekvieną kartą. Tik prikimšusi maišą, pasikviečia pagalbon Juozapą, kad abu užrištų ir nukeltų nuo guolio sunkų nešulį. Bet šis nori padaryti viską vienas: paima tą didžiulį maišą ir neša į savo kamaraitę.
– Ar paimti vilnonius apklotus? – klausia Marija.
– Paimk, ką tik gali. Kas liks, bus prarasta. Apklotus paimk, jų dar prireiks tokioje ilgoje kelionėje, Marija!..
Juozapas labai prislėgtas. Marija supranta, kaip jam sunku. Ji sulanksto savo ir Juozapo apklotus, o jis suriša virve.
– Čiužinius ir storas antklodes palikime! – sako Juozapas rišdamas. – Jeigu pasiimsiu ir tris asilus, vis vien negalėsiu jų perdaug apkrauti. Mūsų laukia ilga ir varginanti kelionė per kalnus bei dykumas. Gerai apklok Jėzų! Naktį kalnuose labai šalta, taip pat ir dykumoje. Pasiimsiu Išminčių dovanas, jos mums labai pravers. Visa, ką aš turiu, atiduosiu už du asilus. Juos privalome nupirkti, nes atgal nenusiųsime. Išeisiu dar prieš brėkštant. Žinau, kur galėsiu jų gauti. O tu baik susiruošti! – ir Juozapas išeina.
Marija suriša dar keletą daiktų, o tada, pažvelgusi į Jėzų, išeina ir atsineša tunikėlę, kuri atrodo dar drėgna, tikriausiai vakar išskalbta. Sulanksto ją, įvynioja į drobę ir padeda prie kitų daiktų. Atrodo, viskas. Marija apsidairo ir pamato Jėzaus žaisliuką – iš medžio išdrožtą avinėlį. Atsidususi pabučiuoja jį. Medyje matosi Jėzaus dantukų pėdsakai, avinėlio ausytės beveik nugraužtos. Ji paglosto šį vargingą daikčiuką, padarytą iš paprasto medžio, tačiau Jai tokį brangų: jis kalba apie Juozapo meilę Jėzui, primena Jai Vaikelį. Marija padeda avinėlį šalia kitų, gulinčių ant uždarytos skrynios, daiktų.
35.4 Dabar jau iš tiesų viskas. Tik Jėzus dar tebeguli lopšyje. Marija mano, jog jau laikas prikelti Vaikelį. Ji eina prie lopšio ir kiek stipriau jį pasupa, norėdama pažadinti mažutėlį. Bet šis suvapa ir pasisuka ant kito šono, ketindamas toliau miegoti. Marija švelniai paglosto Jo garbanas. Jėzus praveria lūpas ir nusižiovauja. Marija pasilenkusi bučiuoja Jo skruostelį. Ir Jėzus atsibunda. Pramerkia akis, mato mamą, nusišypso ir tiesia rankutes į Jos krūtinę.
– Taip, tu mamos mylimasis. Taip, nori pienelio... Tu visuomet nori iš savo mamos, mano šventasis Avinėli.
Jėzus juokiasi, vograuja, tampo antklodę. Skėsčioja rankeles. Ir tai – labai miela. Jis įremia kojytes mamai po krūtine, sulenkia nugarėlę, padeda savo šviesią galvutę ant Jos krūtinės. O dabar atsilošia atgal ir juokiasi žaisdamas su Marijos tunikos kaspinėliais prie kaklo iškirptės, bandydamas juos atrišti. Su lino marškinėliais Jis panašus į nuostabiai gražią rausvą gėlelę.
Marija dar labiau pasilenkia ties Juo tarytum gindama, verkia ir juokiasi kartu, o Vaikelis laluoja lyg ir žodžius. Kartais pasigirsta aiškiai tariamas „mama“. Jis nustebęs žiūri į verkiančią Mariją, tiesia rankelę į Jos veidą, žvilgantį nuo ašarų, ir glosto. Vėl prisiglaudžia prie mamos krūtinės, šį kartą labai stipriai, ir glamonėja Ją.
Marija pabučiuoja Jėzaus galvelę, paima Jį į glėbį, atsisėda ir rengia Vaikelį. Apvelka vilnoniu drabužėliu, apauna sandaliukais kojytes. Paduoda Jam krūtinę. Jėzus godžiai čiulpia pieną. Matyt, Jam pasirodo maža jo dešinėje krūtyje, todėl ieško kairiosios. Juokiasi ir žiūri į motinos veidą. Tada užmiega, priglaudęs rausvą putlų skruostelį prie baltos ir apvalios Motinos krūtinės.
Marija atsargiai pasikelia ir paguldo Jį ant savo lovos storojo apkloto. Užkloja savo apsiaustu, grįžta prie lopšio ir sulanksto Jėzaus apklotėlius. Susimąsto: gal reikėtų pasiimti ir čiužinuką? Jis toks mažutis! Galima ir pasiimti. Padeda jį kartu su pagalvėle šalia kitų daiktų, kurie guli ant skrynios. Ir ties tuščiu lopšiu pravirksta vargšė, kartu su vaikeliu persekiojama Motina.
35.5 Įeina Juozapas.
– Ar jau pasiruošei? Aprengei Jėzų? Ar paėmei Jo apklotus, patalynę? Lopšio pasiimti negalime, bet reikia, kad Jis turėtų bent čiužinuką. Vargšas Vaikelis, juk Jį nori užmušti!
– Juozapai! – sušunka Marija, griebdama jį už rankos.
– Taip, Marija, jie ketina Jį užmušti. Erodas to nori... Nes Jo bijo... dėl savo žemiškos karalystės bijosi nekalto Kūdikėlio, tas bjaurus nevidonas! Nežinau, ką jis darys, sužinojęs, kad Jėzaus čia nebėra. Bet mes jau būsime toli. Nemanau, kad keršydamas persekiotų Jį iki pat Galilėjos. Nors šėtonas, atsidėkodamas už ištikimą tarnystę ir padėtų, jam būtų labai sunku sužinoti, kad esame galilėjiečiai, be to dar ir iš Nazareto. Tačiau kas beatsitiktų, Dievas mums padės. Neverk, Marija! Matyti tavo ašaras man daug skaudžiau nei iškeliauti prieš savo norą.
– Atleisk man, Juozapai! Ne dėl savęs verkiu ir ne dėl to turto, kurio netenku. Verkiu dėl tavęs... Tau tiek daug teko aukotis! O dabar prarandi dar ir užsakovus, ir namą. Kaip tau sunku, Juozapai, dėl manęs!
– Sunku? Ne, Marija, man nesunku, mane tai guodžia. Negalvok apie rytojų! Juk turime Išminčių dovanas. Jų užteks pirmosiomis dienomis. O aš susirasiu darbą. Esu sąžiningas ir nagingas, neprapulsiu. Juk matai, kaip buvo čia: darbo tiek daug, kad ir laiko pritrukdavau.
– Žinau. O kas nuramins tavo namų ilgesį?
– O tu? Kas tave paguos, kai ilgėsies namų, kurie tau taip brangūs?
– Jėzus! Jis yra viskas, ką aš ten gavau.
– Ir man Jėzus reiškia tėviškę, kurios dar prieš keletą mėnesių ilgėjausi. Aš turiu manąjį Dievą. Taigi pati matai, jog nieko neprarandu, kas man brangiau už viską. Jeigu tik išgelbėsime Jėzų, turėsime viską. Net jeigu nebematysime šito dangaus, šitų pievų ar netgi Galilėjos, vis vien turėsime viską, kadangi turėsime Jį.
35.6 Eime, Marija, jau pradeda brėkšti! Metas atsisveikinti su šeimininke ir pakrauti asilus. Viskas bus gerai.
Marija klusniai keliasi, apsisupa apsiaustu, o Juozapas paima paskutinį ryšulį ir išeina.
Marija atsargiai pakelia Vaikelį, suvynioja į šalį ir priglaudžia prie krūtinės. Dar kartą pažvelgia į sienas, priglaudusias juos keliems mėnesiams, paglosto ranka. Laimingi namai, kuriuos Marija mylėjo ir kuriuos Ji palaimino!
Ji išeina. Praėjusi pro Juozapo kambarėlį, pasuka į didžiąją patalpą. Namų šeimininkė verkdama Ją pabučiuoja. O tada kilsteli šalį ir bučiuoja ramiai miegančio Vaikelio kaktą. Abi moterys nusileidžia išoriniais laiptais.
Blausiai pradeda šviesti horizontas, sunku ką nors įžiūrėti. Ryškėja tik trijų nešulinių gyvulių kontūrai. Ant stipriausiojo sukrauti namų apyvokos daiktai, o kiti du jau irgi pabalnoti. Juozapas mėgina stipriau pritvirtinti prie nešulinio balno skrynią ir ryšulį, ant kurio matau surištus dailidės įrankius. Dar keletas atsisveikinimo žodžių. Ašaros. Kol Marija sėdasi ant asilo, šeimininkė palaiko Jėzų savo glėbyje, dar kartą pabučiuoja ir tada atiduoda Marijai. Juozapas taip pat sėda į balną. Prie jo asilo pririštas nešulinis asilas, todėl Juozapas gali už apynasrio laikyti Marijos gyvulėlį.
Kelionė prasideda. O Betliejus dar tebesapnuoja stebuklingąjį Išminčių atvykimą. Jis ramiai miega ir nenujaučia, kas Jo laukia.
Taip vizija ir baigiasi.
35.7 Kalba Jėzus:
– Taigi baigėsi ir šitos vizijos. Sutardami su sunkiai sukalbamais daktarais, Mes parodėme tau scenas, įvykusias prieš ir po Mano atėjimo, taip pat ir jo metu. Parodėme ne dėl jų pačių – jos visiems žinomos – o todėl, kad šimtmečių bėgyje jas iškraipė žmogiškasis požiūris. Iškraipyta buvo geranoriškai, didesnei Dievo garbei, todėl ir atleistina, bet dėl iškraipymų tikrovė tapo netikroviška. O iš tikrųjų ji yra nuostabiai graži. Sugrįžimas prie jos nesumenkina Mano ir Marijos žmogiškumo, nes nesumažėja dėl to ir Mano dieviškumas, Tėvo didybė ir Švenčiausiosios Trejybės meilė. Priešingai, dar labiau išryškėja Mano Motinos ir Mano tobulas nusižeminimas, o taip pat ir Visagalio Amžinojo Viešpaties gerumas.
Bet tau Mes parodėme šias scenas, kad tau ir kitiems atskleistume antgamtinę jų prasmę, kuri turi tarnauti kaip gyvenimo norma.
Dešimt Dievo įsakymų yra Įstatymas. Mano Evangelija – tai tikėjimo mokymas, aiškinantis šį Įstatymą ir leidžiantis jį vykdyti su didesniu džiaugsmu. Įstatymo ir šito mokymo užtenka, kad žmonės galėtų tapti šventais.
Bet jums labai trukdo žmogiškoji prigimtis, taip slegianti jūsų dvasią, kad nebegalite eiti šiais keliais, parpuolate arba nusivylę sustojate. Sau ar kitiems, kurie nori vesti jus į priekį, sakote, pateikdami pavyzdžius iš Evangelijos: „Bet Jėzus, Marija ir Juozapas (o kartu ir visi šventieji) nebuvo tokie kaip mes. Jie buvo stiprūs, jie tuoj pat būdavo paguodžiami, nors jų kentėjimai buvo ir nedideli. Jiems nebuvo pažįstamos aistros, jie nebuvo taip pririšti prie žemės kaip mes.“
Nedideli kentėjimai? Jie nepažino aistrų?
35.8 Skausmas buvo ištikimas mūsų draugas, turėjęs įvairiausius veidus ir vardus. Aistros... Nepiktnaudžiaukite šiuo žodžiu ir nevadinkite aistromis jus klaidinančių ydų. Vadinkite jas tiesiai – „ydomis„ ir dar „didžiosiomis ydomis“.
Netiesa, kad jos Mums buvo nepažįstamos. Turėjome akis ir ausis, matėme ir girdėjome. Šėtonas ir Mums šoko nedorybių šokį. Rodė Mums visą jų bjaurastį arba gundė pašnibždomis. Bet kadangi Mes savo valia siekėme tik vieno – patikti Dievui, bjaurastimis ir šnibždesiais šėtonas pasiekė priešingų rezultatų. Ir kuo labiau jis mus persekiojo, tuo intensyviau Mes ieškojome priebėgos Dievo šviesoje, bjaurėdamiesi ta klampia tamsa, kurią jis siūlė Mūsų kūno ar dvasios akims.
Tačiau aistros filosofine prasme Mums buvo pažįstamos. Mes mylėjome Tėvynę, o mažas Nazareto miestelis buvo mielesnis už visus kitus Palestinos miestus. Jautėme prieraišumą savo namams, giminėms bei draugams. O kodėl nebūtume turėję to jausti? Bet netapome jų vergais, nes valdyti Mus tegalėjo vien Dievas. O gerais draugais – buvome.
Mano Motina sušuko iš džiaugsmo, kai po ketverių metų, grįžusi į Nazaretą, peržengė savo namelio slenkstį. Ji bučiavo sienas, kur ištarusi „taip“ atvėrė savo įsčias Dieviškajam Daigui. Juozapas su džiaugsmu pasveikino savo gimines ir pusbrolius, padaugėjusius skaičiumi, subrendusius metais. Tačiau jis pamatė, kad yra prisimenamas ir dėl savo darbštumo vėl lankomas. Aš buvau labai jautrus draugystėms ir Judo išdavystę priėmiau kaip dvasinį kryžių. Kas iš to seka? Nei Mano Motina, nei Juozapas savo meilės namams bei giminėms nestatė aukščiau už Dievo valią.
35.9 O Aš nesitaiksčiau nei su žydais, nei su Judu, nors ir užsitraukiau dėl to jų rūstybę bei pasipiktinimą. Žinojau, jog Judui pritraukti būtų užtekę pinigų. Pritraukti prie Manęs ne kaip prie Išganytojo, o kaip prie turtuolio. Juk tas, kuris padaugino duoną, panorėjęs padaugintų ir pinigus. Bet Aš atėjau ne tam, kad tenkinčiau kieno nors žmogiškus polinkius malonumams. Niekieno! Bent jau Mano pašauktųjų. Skelbiau vien auką, atsisakymą, skaistų gyvenimą ir nusižeminimą. Koks iš Manęs būtų buvęs mokytojas ir koks teisusis, jeigu norėdamas ką pritraukti, būčiau davęs pinigų jo dvasiniams ir kūno poreikiams?
Mano karalystėje tik „mažas“ tampa didžiu. Kas nori būti didelis pasaulio akyse, tam ne vieta Mano karalystėje. Toks žmogus yra tik šiaudai demonų patalui. Nes pasaulio didybė yra Dievo Įstatymo priešprieša.
Pasaulis „dideliais“ vadina tuos, kurie sugeba prasiveržti į geriausias vietas beveik visuomet neleistinomis priemonėmis. Norėdami jas pasiekti, artimą paverčia krėsleliu, ant kurio užlipa, kad vėliau tą patį artimą prispaustų. „Dideliu“ vadinamas galintis užmušti, kad tik viešpatautų. O užmušama dvasiškai arba fiziškai. Jie užgrobia padėtį bei kraštus ir tampa turtingais, siurbdami kitų asmeniškas ir visuomenines gėrybes. Nusikaltėlius pasaulis dažnai pavadina „dideliais“. Bet taip nėra! Nusikalstamumas – jokia didybė. Didybė glūdi gerume, garbingume, meilėje, teisingume. Pažvelkite į savo „didžiuosius“: jie jums siūlo užnuodytus vaisius, išaugintus nusikalstamuose, demoniškuose sielos soduose!
35.10 Norėčiau dar kai ką pasakyti ryšium su paskutiniuoju regėjimu ir nebekalbėti apie kitus dalykus be naudos, kadangi pasaulis nenori girdėti teisybės apie save. Šis regėjimas nušviečia du kartus pasikartojantį sakinį iš Evangelijos pagal Matą: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą “ ir „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą “. O tu juk matei, kad Marija savo kambaryje buvo viena su Vaikeliu.
Marija buvo ir liko mergele ir po gimdymo, o jūs ginčijate jos ir Juozapo skaistumą, jūs, kurie patys esat virtę puvėsiais ir kurie nenorite pripažinti, jog žmogiški kūriniai – kaip šie du – gali būti šviesūs ir kilnūs. Jūs – nelaimingieji, turintieji sugedusią sielą ir tokį sugedusį kūną, kad neįsivaizduojat, jog vyras taip labai gali gerbti moterį: Juozapas mato tik Jos sielą, o ne kūną, ir todėl pats pakyla į antgamtinę plotmę, kur geidžiama ne to, kas kūniška, o tik to, kas dieviška.
Neigiantiems tikrąjį grožį, šitiems kirminams, kurie nepajėgia tapti peteliškėmis, šitiems geidulių purvu išsitepusiems šliužams, neturintiems jokio supratimo apie lelijos grožį, Aš sakau: Marija buvo ir pasiliko Mergelė, su Juozapu sužadėta buvo tik Jos siela, kaip kad ir Jos dvasia buvo sujungta su Dievo Dvasia. Ir tik Dvasios veikimu Jos įsčios priėmė ir išnešiojo Vienintelį – Mane, Jėzų Kristų, gimusį iš Dievo ir Marijos.
Tai nėra kokia nors vėliau sukurta istorija, kilusi iš meilės ir dievobaimingumo Palaimintajai – Mano Motinai.
Matas gimė ne kažkiek šimtmečių vėliau. Jis buvo Marijos bendraamžininkas. Nebuvo jis ir koks nors beraštis vargšelis iš tolimų dykumų, linkęs tikėti bet kuria pasaka. Jis buvo muitinės tarnautojas, kalbant šiandienos kalba; muitininkas, kaip anuomet sakydavo. Jis sugebėjo matyti, išgirsti, suvokti ir atskirti tiesą nuo melo. Matas šitai sužinojo ne iš perpasakojimų, o iš pačios Marijos lūpų. Paklausti jį vertė meilė Mokytojui ir tiesai. Nemanau, jog Marijos nekaltumo neigėjai galėtų įtarti Ją melavus. Paprieštarautų ir Mano paties giminaičiai, jeigu Ji būtų turėjusi dar ir kitų vaikų: Jokūbas, Judas, Simonas ir Juozapas buvo Mato bendraamžiai. Matui būtų buvę nesunku atsiradusius prieštaravimus palyginti su savo teiginiais, nes jis niekur nesakė: „Kelkis ir imk savo žmoną“, o tik: „Imk kūdikį su Jo motina!“ Prieš tai jis dar sakė: „Marija buvo susižadėjusi su Juozapu “ ir „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus “.
35.11 Neprieštaraukite Man, esą toks buvęs hebrajų kalbos paprotys, žodį „žmona“ laikantis gėdingu. Ne, jūs tyrumo neigėjai! Jau Raštų pradžioje skaitome: „... ir žmogus... glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne “. Ji vadinama bičiulė, draugė iki kūnų susijungimo santuokoje ir tik po to – įvairiuose skyriuose ir ne kartą – „žmona“. Tas pats pasakytina ir apie Adomo sūnų moteris. Sara irgi vadinama Abraomo žmona: „Savo žmonos nebevadinsi Saraji, bet Sara “. „Kelkis, imk savo žmoną ir abi dukteris“, – sakoma Lotui . O Rūtos knygoje parašyta: „... ėmiau Mahalono žmoną Rūtą Moabietę moterystėn “. Pirmojoje Karalių knygoje: „Elkana pažino savo moterį Oną ir „O Helis laimino Elkaną ir jo žmoną “, o dar kitoje vietoje: „... Hetiečio Urijo žmona... Betsabėja... pasidarė jo (Dovydo) žmona ir pagimdė jam sūnų “. O kas sakoma įdomiojoje Tobijo knygoje, iš kurios Bažnyčia paėmė tekstą santuokai, patardama sutuoktiniams būti šventais? „Kai... jis su savo žmona ir sūnumi ..." ir: „Tobijas, pabėgęs su savo sūnumi ir žmona ...“.
Anuo metu, t. y. amžiuje, kada gyveno Kristus, buvo rašoma modernia to meto kalba ir todėl nereikėjo baimintis perrašinėjimo klaidų. Perrašytose Evangelijose – ir būtent Mato – 22 skyriuje sakoma: „Pirmasis (brolis) vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui“ , o Morkus 10 skyriuje rašo: „Kas atleidžia savo žmoną...“. Lukas keturis kartus iš eilės pavadina Elžbietą Zacharijo žmona, o aštuntajame skyriuje rašo: „...Chuzos žmona Joana...“.
Kaip matote, šio žodžio neniekino tie, kurie vaikščiojo Viešpaties keliais. Jis nebuvo nešvarus žodis, netariamas ir juo labiau nerašomas kalbant apie Dievą ir jo stebuklingus darbus. Angelas, sakydamas „vaikas ir jo motina“, ir teigė, jog „Ji buvo tikroji Jo motina, bet ne Juozapo „žmona“. Ji visuomet buvo su Juozapu sužadėta Mergelė.
Tai paskutinioji šių regėjimų pamoka: ji tarsi garbės vainikas ant Marijos ir Juozapo galvų – nepaliestosios Mergelės ir teisaus, skaistaus vyro. Jie buvo dvi lelijos, tarp kurių Aš užaugau ir kvėpavau vien nuostabiu tyrumu.
35.12 Su tavimi, mano mažasis Jonuk , galėčiau kalbėti apie Marijos skausmą atsiskiriant ir nuo namų, ir nuo tėviškės. Tačiau nėra reikalo tai daryti. Tu supranti, ką tai reiškia, ir kankiniesi. Atiduok Man savo skausmą! Nieko kito nenoriu, tai geriausia iš viso, ką gali Man duoti. Šiandien penktadienis, Marija. Pagalvok apie Mano ir Marijos skausmus Golgotoje, kad pakeltum savąjį kryžių! Tepasilieka su tavimi ramybė ir mūsų meilė.
1944 m. sausio 25 d. (24 val.)
36.1 Mielas Šventosios Šeimos vaizdas. Tai – Egiptas, neabejoju dėl to, nes matau dykumą ir piramidę.
Vienaaukštis baltas namelis. Skurdus vargšų būstas. Mūro sienos vos patinkuotos ir padengtos plonu kalkių sluoksniu. Namelyje yra dvejos, viena šalia kitos esančios durys, vedančios į dvi atskiras patalpas, kurių vidaus tuo tarpu nematau. Namelis pastatytas ant smėlingos žemės ir aptvertas nendrėmis. Menka apsauga nuo vagių, tinkama apginti nebent tik nuo šunų ar slankiojančių aplink kačių. Be to, ką ir vogti ten, kur turtų nėra nė pėdsako?
Kad aptvaras atrodytų kiek dailiau ir ne toks varganas, jis apaugintas dirviniu vijokliu. Tik vienoje pusėje žydi vienas jazminų ir paprastos rožės krūmai. Tačiau viduje mažytis žemės lopinėlis rūpestingai įdirbtas. Nežiūrint to, kad žemė sausa ir nederlinga, įrengtas mažytis sodelis. Matau keletą kukliai žaliuojančių lysvių po medžiu aukštu kamienu (nežinau, kaip jis vadinasi), kuris teikia šiokį tokį pavėsį į saulės pusę atgręžtam nameliui ir daržui. Prie kamieno pririšta juodai balta ožka; ši skainioja ant žemės gulinčių šakų lapelius ir kramsnoja.
36.2 Medžio pavėsyje, ant patiesto demblio sėdi Jėzus – Vaikelis. Atrodo, Jis galėtų būti dviejų, daugiausia – dviejų su puse metukų. Jis žaidžia su išpjaustytomis figūrėlėmis – avytėmis ar arkliukais – ir keletu šviesių medžio drožlių, kurios nepralenkia garbanotumu Jo auksinių garbanų. Vaikelis bando uždėti drožles ant turimų gyvulėlių kaklų.
Jėzus-Vaikelis smagus. Jis šypsosi. Nuostabiai gražus vaizdas! Jo galvelę gaubia auksiniai, labai tankūs ir garbanoti plaukai. Oda rausva, šviesi ir švelni; gyvos spindinčios tamsiai mėlynos akys. Jų išraiška, tiesa, jau kiek kitokia nei anksčiau, tačiau aš atpažįstu manojo Jėzaus akių spalvą – tai du tamsūs, nepakartojamo grožio safyrai. Jis vilki ilgais baltais marškinėliais, tikriausiai atstojančiais tuniką. Rankovės siekia iki alkūnių, o kojytės – basos. Sandaliukai guli ant demblio, todėl Vaikeliui pasitarnauja kaip žaislas: Jis uždeda ant jų savo gyvulėlius ir traukia sandalus už dirželių, lyg kokį mažą vežimą. Tai patys paprasčiausi sandaliukai: padas su dviem dirželiais, kurių vienas pritvirtintas priekyje, o kitas – prie kulno. Ties keltimi priekinis dirželis būdavo perpjaunamas į dvi dalis: viena persikišdavo per kulnį juosiančio ąselę, kad būtų galima ją žiedu surišti kojos priekyje su antrąja.
36.3 Netoliese, taip pat medžio pavėsyje, sėdi Dievo Motina. Paprastomis staklėmis Ji audžia ir stebi Vaikelį. Matau, kaip juda šaudyklė Jos švelniose baltose rankose, kaip paminą spaudžia sandalais apautos kojos. Ji vilki šviesiai violetinę tuniką su rausvu ametisto atspalviu. Galva neapdengta, todėl matau paprastai sušukuotus šviesius plaukus, perskirtus ir supintus į dvi kasas, kurios pakaušyje sudėtos į žavų mazgą. Drabužio rankovės ilgos ir bemaž siauros. Ji nedėvi jokių papuošalų, bet yra žavi savo grožiu ir meilia veido išraiška. Veido, plaukų, akių spalva ir veido forma tokia pati kaip visada. Tik dabar Ji atrodo labai jauna, daugiausia – dvidešimties metų.
Štai Ji pakyla, pasilenkia prie Vaikelio, apauna Jį sandaliukais, suriša dirželius. Tada paglamonėja, pabučiuoja galvelę ir akeles. Jėzulis kažką sako Jai sava kalba, Ji atsako, bet nesuprantu ką. Grįžta prie staklių, užtiesia ant jų audeklą, pasiima suolelį, ant kurio sėdėjo, ir nešasi jį namo. Vaikelis seka Ją žvilgsniu, tačiau nesibijo likęs vienas.
Suprantu, kad darbas baigtas. Pradeda temti. Saulė leidžiasi virš pliko gamtovaizdžio ir tarsi liepsna užlieja dangų virš tolimosios piramidės.
Pasirodo Marija. Ji paima Jėzų už rankos, padėdama jam atsistoti nuo demblio. Vaikelis nesipriešina. Motina surenka Jo žaisliukus, suvynioja demblį ir nešasi namo. Vaikelis nutipena savo lyg ištekintomis kojytėmis prie ožkytės ir apkabina ją. Ožka mekena ir glaudžia snukutį prie Jėzaus peties.
Grįžta Marija. Ji apsigaubusi ilgu šydu, rankose laiko ąsotį. Paima Jėzų už rankutės, ir jie abu, apeidami namą, eina link jo priekinės pusės.
Seku juos akimis žavėdamasi matomu vaizdu. Dievo Motina derina savo žingsnius prie Vaikelio, tipenančio šalia. Matau Jo rausvus kulniukus, kai Jis vaikiškai gracingai žingsniuoja tako smėliu. Atkreipiu dėmesį, kad Jo tunikėlė siekia tik kojų blauzdas. Ji švarutė, labai paprasta, ties juosmeniu ją prilaiko juostelė, taip pat baltos spalvos.
Matau, kaip Marija atveria kuklius vartelius, įrengtus namą juosiančioje gyvatvorėje į kelio pusę. Kelias prastas, kokie būna miesto ar kaimo – ar dar kur kitur – pakraštyje, ten, kur smėlio žemė. Čia stovi dar vienas namelis, toks pat varganas, su mažu sodeliu. Žmonių nematau. Marija žiūri į kelią tarsi kažko laukdama, nes tolyn nesižvalgo; tada eina prie šaltinio, o gal šulinio, kuris yra už kelių dešimčių metrų ir kurį supa keletas pavėsį teikiančių palmių. Matau, kad ir čia šis tas žaliuoja.
36.4 Štai keliu ateina vyriškis, neaukštas, bet stiprus. Pažįstu, jog tai Juozapas. Jis šypsosi. Atrodo jaunesnis nei tada, kai mačiau jį rojaus vizijoje. Galėtų būti daugiausia keturiasdešimties metų. Galvos ir barzdos plaukai tankūs ir juodi, oda rusvoka, akys tamsios. Doro ir patrauklaus žmogaus veidas ir pasitikėjimą keliantis žvilgsnis. Pamatęs Jėzų ir Mariją, pagreitina žingsnį. Ant kairiojo peties jis užsidėjęs pjūklą ir savotišką oblių, o rankoje laiko kitus darbo įrankius, panašius į mūsiškius. Atrodo, kad grįžta užbaigęs darbą kažkuriuose namuose.
Jo drabužių spalva ruda, nelabai tamsi, riešutinė. Pats apdaras ne per daug ilgas, užsibaigiantis aukščiau kulkšnių. Rankovės taip pat siekia iki alkūnių. Strėnas jis susijuosęs, atrodo, odiniu diržu. Tipiškas darbininko drabužis. Kojos apautos suvarstytais sandalais.
Marija nusišypso, Vaikelis, nudžiugęs, sušunka ir ištiesia laisvąją rankutę. Visiems trims susitikus, Juozapas pasilenkia prie Vaikelio ir paduoda Jam vaisių, pagal spalvą ir formą, atrodo, obuolį. Tada ištiesia rankas, ir Vaikelis, palikęs Motiną, puola į jo glėbį, priglaudžia galvelę prie Juozapo, bučiuoja ir susilaukia atsako. Scena žavi savo švelnumu.
Užmiršau dar pridurti, kad Marija buvo pati paėmusi Juozapo darbo įrankius, kad šis galėtų apkabinti Vaikelį.
Juozapas išsitiesia, nes buvo pasilenkęs prie Jėzaus. Vėl paima į kairiąją ranką savo įrankius, o dešiniąja, tvirtai priglaudęs mažąjį Jėzų prie stiprios krūtinės, eina link namų. Marija tuo tarpu pasuka prie šaltinio pasisemti vandens. Atsidūręs už gyvatvorės, Juozapas pastato Vaikelį ant žemės, paima Marijos stakleles ir įneša jas į namus. Po to pamelžia ožką. Jėzus atidžiai stebi jo veiksmus, taip pat ir tada, kai ožkelė nuvedama į mažą, prie namo šono esantį tvartelį.
Artėja vakaras. Matau, kaip besileidžiančios saulės raudonis, užliejęs smėlį, pereina į violetinę spalvą. Oras tarsi virpa nuo šilumos. Piramidė patamsėja.
Juozapas eina į namą, į tą kambarį, kuris yra ir dirbtuvė, ir virtuvė, ir valgomasis. Matyt, antras kambarys – miegamasis. Bet nematau jo vidaus. O šiame yra įrengtas žemas ugniakuras, stovi obliavimo staklės, mažas staliukas, krėslelis, lyg ir lentyna, kur padėti indai ir du aliejiniai žibintai. Viename kampe – audimo staklės.
Visur pavyzdinga tvarka ir švara. Vargingas, tačiau itin švarus būstas.
Aš visuomet pastebėdavau vieną dalyką: kada regėdavau vaizdus iš Jėzaus gyvenimo, mano dėmesį patraukdavo tai, jog tiek Jėzaus ir Marijos, tiek Juozapo ir Jono drabužiai būdavo tvarkingi, o plaukai prižiūrėti. Drabužiai kuklūs, šukuosenos paprastos, bet visa tai alsuodavo kilnumo priduodančiu švarumu.
36.5 Grįžta nešina ąsočiu Marija. Durys uždaromos, nes staiga pradėjo temti. Patalpą apšviečia žibintas, Juozapo uždegtas ir pastatytas ant suolo. Juozapas vėl imasi kažką meistrauti, o Marija ruošia vakarienę. Kambarį apšviečia ugnies liepsna. Jėzus, pasirėmęs rankutėmis į suolą ir užvertęs galvelę aukštyn, stebi, ką veikia Juozapas. Vėliau, pasimeldę, visi sėda prie stalo. Jie nesižegnoja, o tiesiog meldžiasi. Juozapas veda, Marija atsakinėja. Tai, turbūt, psalmė. Nieko nesuprantu, nes ta kalba man visai negirdėta.
Jie susėda prie stalo, čia stovi ir lempa. Marija laiko Jėzų ant kelių, duoda Jam gerti ožkos pieno, į kurį pamerkta duonos gabalėlių, atlaužtų nuo apvalių riekių. Pluta tamsi, taip pat ir minkštimas. Duona kepta iš rugių ir miežių miltų, joje daug sėlenų, todėl ji pilkos spalvos. Po to Marija pasodina Jėzų ant mažo krėslelio šalia savęs ir atneša virtų daržovių. Man atrodo, kad jos išvirtos ir paruoštos taip, kaip ir mes tai darome. Pirmas pasiima jų Juozapas, o paskui – Marija. Jėzus ramiai graužia obuolį ir šypsosi, rodydamas savo baltus dantukus. Vakarienė užbaigiama alyvomis, o gal tai datulės, nesu tikra: alyvoms vaisiai per šviesūs, o datulėms – per kieti. Vyno nebuvo. Neturtingų žmonių vakarienė. Tačiau kambarys alsavo didele ramybe. Ištaigingiausiųjų karaliaus rūmų vaizdas man nepadarytų tokio gilaus įspūdžio. Nuostabi harmonija!
36.6 Jėzus šį vakarą nekalba. Nepaaiškina, ką reiškia ši scena! Jis moko, padovanodamas man viziją, ir to pakanka. Visuomet tebūnie Jis pašlovintas!
36.7 Jėzus kalba:
– Tave ir kitus moko visa tai, ką matai. Tai nusižeminimo, atsidavimo ir gražios santarvės pamoka, pavyzdys visoms krikščioniškoms šeimoms ir ypač toms, kurios gyvena irgi skausmingu metu.
36.8 Tu matei vargšų namą ir tai, kas itin skaudu: vargingą namą svetimoje šalyje.
Daugelis jūsų laiko save „gerais“ tikinčiaisiais, nes meldžiasi ir priima Mane Šv. Komunijoje. Tačiau jie meldžiasi ir priima Sakramentą tik vardan savo interesų, o ne kitų sielų ir Dievo garbei. Retas kuris nėra egoistiškas savo maldoje. Daugelis norėtų lengviau gyventi materialiniu atžvilgiu, neturėti nemalonumų. Norėtų būti pasiturintys ir laimingi.
Juozapas su Marija turėjo Mane, tikrąjį Dievą, kaip savo sūnų, tačiau jiems neteko patirti net skurdžių laimės – gyventi savame krašte, tėviškėje, kur juos visi pažino, kur buvo nuosavas namas, kur galėjo rasti lengvesnį darbą ir pasirūpinti pragyvenimu. Būtent per Mane jie tapo pabėgėliais, gyveno neįprastame klimate, neįprastame krašte, tokiame niūriame, palyginus su mielais Galilėjos laukais. Čia žmonės kalbėjo jiems nesuprantama kalba, laikėsi kitokių papročių. Čia su nepasitikėjimu buvo žiūrima į pabėgėlius ir svetimtaučius.
Gyveno jie be tokių reikalingų ir mielų savo namelio baldų, be daugelio mažų būtinų daiktų, kuriuos ten turėjo, o čia – ne; be viso to, kas atrodė ir ne taip būtina, o čia, kur nieko neturėjo, būtų atrodę lyg ir pertekliumi, kuris maloniai puošia turtuolių namus. Teko išgyventi tėviškės ir namų ilgesį, prisimenant paliktus daiktus ir sodelį su vynuogėmis, figmedžiais bei kitais naudingais augalais, kuriais dabar turbūt niekas nepasirūpina. Teko patirti kasdienio pragyvenimo būtinybę, rūpintis drabužiais ir kuru. Teko diena iš dienos rūpintis Manimi, Dieviškuoju Vaikeliu, kurio nebuvo galima maitinti tuo pačiu, ką valgė patys. Širdį draskė daug kas: namų ilgesys, ateities netikrumas, nepasitikėjimas žmonių, kurie, o ypač pirmomis dienomis, laikėsi labai atokiai abiejų darbo ieškančių nepažįstamųjų atžvilgiu.
Pati matei, kad, nežiūrint visko, namuose viešpatauja draugiškumas, šypsena, santarvė. Jie abu stengiasi pagražinti gyvenamąjį būstą, o skurdų sodelį paversti panašiu į paliktąjį. Čia vyrauja tik viena mintis: Man, Šventajam, atėjusiam iš Dievo, ši vieta turėjo atrodyti ne tokia atšiauri. Jie rodo tikinčiųjų ir tėvų meilę, pasireiškiančią tūkstančiais rūpesčių Manimi, pradedant ožka, kurią įsigijo tik daugelio viršvalandžių darbo dėka, ir baigiant mažais, iš medžio išdrožtais žaisliukais bei vaisiais, skirtais tik Man.
Mano mylimasis žemiškasis tėve – maitintojau! O, kaip tave mylėjo Dievas, Dievas Tėvas dangaus aukštybėse ir Dievas Sūnus, tapęs Išganytoju žemėje!
Šiuose namuose nėra jokios nervinės įtampos, jokio įtūžio, nėra liūdnų veidų, nesigirdi jokių priekaištų vienas kitam, o juo labiau Dievui, kuris nesuteikė jiems žemiško gerbūvio. Juozapas nepriekaištauja Marijai, kad Ji yra nepriteklių priežastis, o Marija nedejuoja, kad tai Juozapas nesugeba pasirūpinti geresniu gyvenimu. Jie myli vienas kitą šventu būdu. Tai pasako viską. Ir todėl jie rūpinasi ne savo sėkme, bet kitų. Tikroji meilė nepažįsta egoizmo. Tikroji meilė visada skaisti, nors ir ne taip tobulai, kaip šių abiejų skaisčių sielų. Skaistumas ir meilė gimdo dar daug kitų dorybių ir todėl tuos, kurie skaisčiai mylisi, paverčia tobulais tėvais.
Mano Motinos ir Juozapo meilė buvo tobula. Todėl ji buvo terpe kitoms dorybėms, o ypač meilei Dievui, kurį jie visada šlovino, nors Jo šventoji valia ir apsunkino juos kūniškais bei sielos rūpesčiais. Šlovinamas Jis buvo todėl, kad kūną ir širdis valdė dvasia. Jie su dėkingumu garbino Viešpatį, pasirinkusį juos būti Amžinojo Sūnaus sergėtojais.
36.9 Šiuose namuose buvo meldžiamasi. Šiandien šeimose meldžiamasi pernelyg mažai. Prasideda diena, ateina naktis, jūs pradedate darbą, sėdatės valgyti neprisimindami Viešpaties, leidusio pradėti naują dieną, sulaukti nakties, laiminusio jūsų pastangas ir leidusio joms tapti priemone, kad apsirūpintumėte visu, kas reikalingiausia žmogaus buvimui – maistu, šviesa, drabužiais, pastoge. Visa yra gera, kas ateina iš Gerojo Dievo, nors tai būtų tik skurdūs trupinėliai.
Jėgų ir tvirtumo jums teikia meilė, kuri mato Amžinajame Kūrėjuje mylintį Tėvą.
Šiuose namuose viešpatauja saikingumas. Jis būtų čia ir tada, jeigu ir netrūktų pinigų. Čia valgoma gyvybės palaikymui, o ne smaližiavimui tenkinant besaikį gomurį, pripildant skrandį iki persivalgymo, švaistant pinigus brangiems valgiams ir nepagalvojant apie tuos, kurie skursta bei alksta, nepagalvojant, kad parodant saikingumą, daugelį būtų galima išgelbėti iš pražūties nuo alkio baisumo.
Šiuose namuose mylimas darbas. Jis čia būtų mylimas ir turint pinigų, nes dirbdamas žmogus paklūsta Dievo įsakymams ir išsivaduoja nuo ydų, kurios kaip ta atkakli gebenė apipina ir užsmaugia dykinėtojus tarsi nejudrią masę. Maistas reikalingas, poilsis irgi malonus širdžiai, kai gerai padirbėjęs žmogus ilsisi tarp vieno ir kito darbo. Yda, nors ir įvairiopa, nepajėgia suleisti šaknų namuose ir dvasioje to, kuris myli darbą. O kai taip neatsitinka, pražysta abipusis palankumas bei pagarba. Švarioje aplinkoje sudygsta švelnūs daigeliai, vėliau išaugantys į šventas šeimas.
Šiuose namuose viešpatauja nusižeminimas. Kokia tai jums pamoka, išdidieji! Tariant žmonių kalba, Marija būtų turėjusi tūkstančių tūkstančius priežasčių iškelti save ir leistis garbinama savo vyro. O daugelis moterų taip daro, jeigu turi aukštesnį išsilavinimą arba kilę iš labiau kilmingos šeimos, ar tiesiog būna turtingesnė už savo vyrą. Marija yra Dievo Sužadėtinė ir Motina, tačiau Ji tarnauja ir nesileidžia aptarnaujama vyro, kurį myli. Juozapas – namų viešpats. Jį Dievas pagerbė, skirdamas būti šeimos galva. Jam Dievas pavedė saugoti Žmogumi tapusį Žodį ir Šventosios Dvasios Sužadėtinę, tačiau jis stengiasi palengvinti Marijai darbe ir varge. Prisiima pačius juodžiausius namų darbus, kad tik Marija nepervargtų; ir netgi dar daugiau: kiek įstengdamas bando Jai padėti, pradžiuginti, jis rūpinasi kuo jaukiau sutvarkyti namus ir jų aplinką, įrengia net mažutį gėlynėlį.
Šiuose namuose branginama tvarka: antgamtinė, moralinė ir medžiaginė. Dievas čia – aukščiausias namų Viešpats. Jam rodoma meilė, Jis garbinamas – tokia antgamtės tvarka. Juozapas yra šeimos galva. Jam skiriamas palankumas, pagarba bei paklusnumas – tokia yra moralinė tvarka. Namai – Dievo dovana, taip pat drabužiai ir namų manta. Visuose daiktuose yra regima Dievo Apvaizda; to Dievo, kuris duoda avims jų kailį, paukščiams – plunksnas, gyvuliams – šieną, o sparnuočiams parūpina grūdų, medžius papuošia lapais ir aprengia laukų lelijas. Čia su dėkingumu priimami drabužiai, įrankiai, namas; čia šlovinama jiems ištiesta Dievo ranka. Visa tai su pagarba laikoma Viešpaties dovanomis ir nerodoma nepasitenkinimo dėl dovanų menkumo. Daiktai vertinami bei saugomi, dieviškąja Apvaizda čia nepiktnaudžiaujama. Tokia yra medžiaginė tvarka.
36.10 Tu nesupratai žodžių, nes jie kalbėjo Nazareto dialektu, nesupratai ir maldos. Bet matei, ir tai tau didelė pamoka. Pamąstykite ir jūs visi, kuriems dabar skauda širdį, nusikaltus Dievui daugelyje dalykų, taip pat ir tokiuose, kuriuose niekada nenusikalto šventieji Sužadėtiniai, buvę man Motina ir tėvu.
O tu džiugink save, prisimindama mažąjį Jėzų; šypsokis, mintyse, matydama Jo vaikiškus žingsnelius! Greit pamatysi Jį sulinkusį po kryžiumi, tai bus ašarų vaizdai.